Dzūkės Gražinos Auguvienės iš Druskininkų krašto šeima ūkininkauti pradėjo prieš 15 metų. Augų šeima Didžiasalio kaime gyvena ir dirba jau karta iš kartos. Šiandien keturių asmenų šeima savo ūkyje laiko 12 karvių, pasinaudojo ES parama ir įsigijo reikalingos technikos. Iš pradžių visą pieną pardavinėjusi, po krizės šeima nusprendė pati užsiimti pieno produktų gamyba. Šeimininkė gamina sūrius, vyras Arvydas užsiima gyvuliais, technika, ūkyje taip pat dirba dukra su draugu. Neskirsto darbai į vyriškus ir moteriškus – ūkyje yra tik darbas, kurį reikia nudirbti.
„Po kurio laiko pradėjome sukti galvą, ką galėtume patobulinti. Pastebėjome, kad žmonės tų senovinių varškės sūrių jau nebelabai nori, ieško ko nors įdomesnio“, – sako ūkininkė.
Susidomėję prancūziškų fermentinių sūrių gamybos paslaptimis, daug jų sužinojo iš Dargužių sūrininkų. Nors pradžia ir buvo nelengva, dabar jau treti metai sėkmės kreivė kyla aukštyn.
Ūkyje gaminami įvairių rūšių sūriai: nuo įprasto saldaus pieno iki puskiečio brandinto sūrio. Kokybiškų pieno produktų mėgėjai užsuka į ūkį ir patys, tačiau didžiąją dalį gaminių šeima parduoda Druskininkuose, Vilniuje, taip pat įvairiose mugėse ir šventėse. „Kai mūsų produkcijos gerbėjai pradėjo prašytis pas mus į namus apsipirkti, vyras įgyvendino mūsų svajonę – pastatė mažą parduotuvėlę „Sūrinę“, – pasakojo G. Auguvienė. Ūkininkai sukūrė savo produkcijos ženklą, taip pat turi paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“.
„Fermentiniams sūriams gaminti reikėjo labai daug žinių. Taip, jie brangūs, bet kad žinotumėte, kiek darbo reikalauja, kiek dūšios reikia įdėti“, – neslepia ūkininkė, dabar besididžiuojanti gausiu pirkėjų būriu. Pasak jos, žmogų gali apgauti tik vieną kartą ir tuomet jis pas tave negrįš.
„Paragavę mūsų sūrių, žmonės pradėjo klausti, ar negali pažiūrėti, kaip juos gaminame. Pagalvojau – o čia tai bent, už tai dar ir pinigų gausiu“, – šypsosi ūkininkė. Šiandien ūkyje ir suaugusiems, ir vaikams yra vedamos atskiros edukacinės programos „Kaip gimsta sūris“ - galima melžti ožkas, pasivažinėti karieta, pajodinėti. Miesto vaikams įdomu nepažįstami ūkiniai gyvūnai, o suaugusiems – pats sūrių brandinimo procesas.
Ūkyje taip pat organizuojami teminiai vakarai, gimtadieniai, netgi švenčiami mergvakariai. Kadangi grupės atvyksta nemažos, būna ir 40-60 žmonių, ūkio šeimininkai suka galvą, kaip visus ir sutalpinti. Verslūs dzūkai bendradarbiauja ir su kaimo turizmo sodybomis, kurios klientus atveža tiesiai į ūkį.
Į klausimą, ar buvo momentų, kai rankos nusviro ir norėjosi viską mesti, moteris atsakė: „Prabundi ryte, oras nuostabus – tu tiesiog negali sustoti. Mes savo darbe gerai jaučiamės, todėl čia gyvename, dirbame ir atostogaujame.“
G. Auguvienė mano, kad verslas turi būti linksmas, įtraukiantis. „Nebijokim svajoti, nes svajonės tikrai pildosi“, – sako ūkininkė, raginanti ir kitas kaimo moteris drąsiai čiupti savo sėkmės paukštę už uodegos.
