Maždaug prieš dešimtmetį R. Beržanskytė susidomėjo neįprasta veikla – siūlų ir audinių dažymu augaliniais dažais. Ji sako, jog Lietuvoje auga kelios dešimtys augalų, iš kurių dalių galima išgauti įvairiausių atspalvių dažų. Šiandien šį pomėgį VDA tekstilės meną ir dizainą studijavusi mergina pavertė į verslą – tvarios tekstilės prekės ženklą „Forests & Meadows“.
„Mano veikla gana plati, nors viskas sukasi apie vieną ašį: dažinių augalų rinkimas ir auginimas, dažų gamyba, tekstilės marginimas natūraliais dažais, aplinkai draugiškų tekstilės dizaino gaminių kūrimas. Taip pat organizuoju edukacines veiklas – augalinio dažymo mokymus ir kūrybines dirbtuves, pažintį su senąja tekstile ir tūkstantmečius gyvuojančiais amatais, tokiais kaip juostų vijimas ar audimas keturnytėmis staklėmis. Užsiimu ir istorinės tekstilės atkūrimu – pagal archeologinių radinių duomenis kuo autentiškiau atkurti senovinius audinius“, – pasakoja pašnekovė.
Menas gali pasitarnauti žmonėms
Menininkė džiaugiasi, kad susidomėjimas augaliniais dažais pastaraisiais metais Lietuvoje itin išaugo. Ji sako, jog tokia veikla jai ir darbas, ir gyvenimo būdas, leidžiantis taikyti tvarios kūrybos principus, tyrinėti augalus, ieškoti naujų žmogaus ir gamtos bei meno sąsajų.
Rasti, kaip menas gali pasitarnauti žmonėms, yra ir K. Armonavičiūtės kūrybos ir veiklos kryptis. Jos teigimu, pasirinktas kelias gilintis į konceptualų meną ir socialinius meninius projektus leidžia sujungti dvi sritis: meną ir jo pasitarnavimą žmonėms.
Menininkė ieško kelių, kaip menas, išryškindamas tam tikras socialines problemas, galėtų padėti jas spręsti. Ji veda kūrybinius užsiėmimus pabėgėliams, prieš keletą metų tokia pačia veikla užsiėmė su benamiais nakvynės namų gyventojais. Pastaroji patirtis leido jai įgyvendinti daug dėmesio susilaukusį meninį socialinį projektą „Su(si)tikimas“.
„Bendravimas su benamiais buvo ypatinga patirtis. Ne visi žmonės iš karto lengvai prisileido ir atsiskleidė, tačiau diena iš dienos jautėsi „atšilimas“, atsirado daugiau atvirumo, užsimezgė santykis. Jiems buvo malonu, kad kažkas jais domisi ir nori sužinoti jų istorijas. Ir visai nemažai sutikau turinčių meno gyslelę. Taip gimė „Su(si)tikimas“: vieno benamio piešinį perkėliau į tekstilės gaminį – kilimą. Jis patiesiamas ant žemės, ant jo padedamos ausinės, kurias užsidėję ir ant kilimo atsisėdę parodos lankytojai gali pasiklausyti autentiškų pokalbių su benamiais fragmentų. Labai įdomu stebėti žmonių reakciją parodose – dauguma nežino, kas kalba, spėlioja, gal kunigai ar filosofai, o sužinoję, jog girdi benamių mintis, labai nustemba“, – pasakoja K. Armonavičiūtė.
Pavyzdys, kaip nereikia daryti
Tvarų verslą vystanti R. Beržanskytė mano, jog menas puikiai gali tapti pagrindu verslui. Tiesa, savo kūrybinio verslo kelią ji vadina kone vadovėliniu „kaip nereikia daryti“ pavyzdžiu.
„Bakalauro studijų metu vieną dieną ėmiau ir atsidariau elektroninę parduotuvę tarptautinėje platformoje. Tuo metu visiškai nieko nežinojau apie verslo planus, kainodarą, produktų reprezentavimą, socialines medijas, klientų analizę. Visgi klientų netrūko, daugiausia dirbau su individualiais užsakymais, tad baigusi mokslus nusprendžiau visas jėgas skirti savo prekės ženklui. Dėl elementarių verslumo žinių stokos kilo daug iššūkių, dirbdavau po 12-14 val. per dieną be laisvadienių, bet dėl savo užsispyrimo, šeimos pagalbos ir gebėjimo mokytis iš klaidų nuolat augau“, – prisimena ji.
Savo ruožtu K. Armonavičiūtė sako visada turėjusi aiškią viziją, kad verslumo žinių būtinai prireiks, ypač norint dirbti kaip nepriklausomam menininkui ir mokėti parduoti savo prekę ar paslaugą.
Ieškodamos galimybių įgyti gilesnių verslumo įgūdžių ir sutvirtinti turimus menininkės įsitraukė į VDA vykdytą Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamą projektą „Studijų kokybės gerinimas ugdant studentų verslumo įgūdžius“.
„Tai buvo puiki galimybė mokytis komunikacijos, rinkodaros, prekės ženklo kūrimo, asmeninio projekto rašymo, suprasti, iš ko susideda verslas, apie ką reikia pagalvoti prieš pradedant ir kokių resursų prireiks. Asmeniškai man įdomiausia dalis buvo adaptuoti su benamiais įgyvendintą iniciatyvą taip, kad iš to galėtų atsirasti socialinis verslas – kaip tokią kūrybą paversti realizuojamu produktu. Kartu tai buvo ir sunkiausia dalis, kaip abstrakčią idėją konkretizuoti, atsirinkti, kas svarbiausia, kaip ruošti sąmatą. Didžiuojuosi, kad pavyko – projektas laimėjo prizinę vietą socialinio verslo idėjos konkurse ir suteikė man daugiau motyvacijos eiti šia kryptimi“, – šypsosi K. Armonavičiūtė.
Dėl dalyvavimo projekte dvejonių nekilo ir R. Beržanskytei. Ji ne tik įgijo naujų teorinių verslumo žinių, bet ir turėjo galimybę atidžiai patyrinėti savo kuriamą prekės ženklą – spręsti problemas, išgryninti verslo idėjas, ieškoti naujų krypčių, galimybių, daugiau dirbti su produktų pristatymu visuomenei, tobulinti edukacines veiklas.
Tikėti, net jei netiki kiti
R. Beržanskytė laikosi nuomonės, kad sėkmingas verslas kartais būna net toks, kuriuo iš pradžių niekas netiki.
„Nors universalaus sėkmės recepto nėra, galioja senos tiesos – reikia ryžto, jėgų, laiko, užsispyrimo, idėjos išgryninimo. Be to, šiandienos pasaulyje kūrėjams gyvybiškai svarbūs yra verslumo įgūdžiai, tad jų neturint „įdarbinti“ meną gali būti sudėtinga“, – kalba tvarios tekstilės kūrėja.
Daug galimų meno bei verslo derinimo galimybių šiandien mato ir K. Armonavičiūtė. Ji prisipažįsta, jog turint daugiau žinių ir patirties, tai nebeatrodo taip baisu kaip seniau, tad leidžia sau labiau eksperimentuoti bei ieškoti tinkamiausio modelio, ir yra įsitikinusi, kad ateityje toliau bandys savo kūrybines idėjas realizuoti socialinio verslo srityje.
„Nesvarbu, kuria meno sritimi užsiimi, tai gali tapti pajamų šaltiniu. Žinoma, kaip ir bet kokiam verslui, taip ir meno srities veiklai svarbiausia, kad pats tikėtum tuo, ką darai ir turėtum kantrybės tuo užsiimti net kol tai dar nėra pelninga veikla. Vis dėlto, vienas pagrindinių verslumo garantų – komunikacijos išmanymas, tad nuolat sau primenu daugiau dėmesio skirti jos įvaldymui ir tinkamos žinutės skleidimui savo darbais“, – sako ji.