Tai nėra tik plika vienos iš valstybės institucijų darbo statistika, tai – daug rimtesnė tendencija. Viską, kas tik papuola po ranka, norima reguliuoti įstatymais. Jei laiko ir proto būtų neribotas kiekis, sakytum, ir problemos nėra. Bet ir laikas, ir protas yra labai riboti resursai.
Kalbant apie protą – Lietuvoje Vyriausybė užregistruoja vidutiniškai tik 35 proc. teisės aktų projektų, svarstomų Seime, tuo tarpu Seimo nariai – 58,4 proc. Vakarų valstybėse įstatymų projektų liūto dalis yra parengiama vyriausybių. Kodėl taip efektyviau? Dėl daugelio priežasčių, bet viena akivaizdi – tokiu atveju teisės aktų projektai yra parengiami pasitelkiant vykdomosios valdžios aparatuose esančius duomenis, ekspertines žinias ir kitus analitinius resursus, kurie yra didesni nei analogiški resursai parlamentuose.
Šią savaitę pradedame Seimo pavasario sesiją. Garsiai pliekiamasi bus dėl keleto klausimų, kuriuos turime išspręsti. Tačiau balsavimo mygtukus po keliasdešimt kartų per posėdį spausime dėl daugybės kitų projektų ir projektėlių. Peržvelgus planuojamą darbų programą, akivaizdu – įstatymų malūnui vandens atitekės sočiai – iš viso 379 įstatymų projektai, užregistruoti tiek Seimo narių, tiek atkeliaujantys iš Vyriausybės. Paprastai per vieną sesiją Seime užregistruojama apie 600 teisės aktų projektų. Ar pavyks pasiekti, kad šiųmetinės sesijos skaitliukas 600 nepasieks, priklausys nuo dviejų dalykų.
Pirma, nuo to, kiek Vyriausybė turės tvirtybės susitarti viduje, konsoliduoti būtinus pakeitimus tarpusavyje ir pasiekti, kad jei keičiamas konkretus įstatymas, būtų apsvarstyti visi reikalingi jo pokyčiai. Nekrapštome to paties įstatymo kelis kartus per metus atskiroms ministerijoms prisiminus apie reikalingą pokytį. Čia vilties yra – pirmą kartą Vyriausybė rengia visą kadencijos laikotarpį apimantį teisėkūros planą ir, jei jo pavyks laikytis, turėsime daug geresnę situaciją.
Antra, nuo to, kaip seksis Seime susitarti dėl aukštesnės teisėkūros kokybės. Tam reikės ir politinės kultūros požiūrio keitimo. Seimo nario darbo kokybė nėra susijusi su tuo, kiek naujų įstatymų projektų jis užregistruoja.
Tikslas yra paprastas – atnešti daugiau kokybės, visuomenės įtraukimo ir ekspertinio žinojimo į visų mūsų taisyklių lauką. Didžiulė įstatymų gausa lemia, kad jais nepavyksta pasiekti tikslų, kurie yra keliami. Dar blogiau, per retai klausiame, ar iš tikro naujo teisės akto reikia. Gyvenimas keičiasi pernelyg greitai, kad kiekvienas aspektas galėtų būti sureguliuotas aukščiausią galią turinčiu tesės aktu – įstatymu.
Dėl noro viską sukišti į įstatymo rėmą esame priversti juos nuolat taisyti ir keisti. O tai ne tik trikdo žmonių ir verslo gyvenimą, tai kenkia patiems – mažina visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis, ypač neigiamai veikia Parlamento reputaciją.
Radare ir Seimo statuto pokyčiai, stiprinant komitetų vaidmenį svarstant teisės aktų projektus. Komitetams reikia daugiau galių neleisti įstatymo šleivu paversti balsuojant dėl jo paskutinėje stadijoje.
Ekspertinis žinojimas turi būti daug plačiau pasitelktas rengiant įstatymo projektus. Jei yra naudojamasi valstybės resursais parengti argumentus aiškinamajam raštui, tų faktų selektyviai karpyti nevalia. Galų gale, už teisės aktų ekspertizes turi būti mokama tiek, kiek jos iš tikro yra vertos. Praėjusioje kadencijoje Seimas juokino Lietuvą bandydamas įsigyti ekspertinį vertinimą už 100 eurų, tai – ne tik groteskiška praktika.
Visuomenės įtraukimas į teisės aktų rengimą turi tik stiprėti. Dabar susidaro įspūdis, kad dažniausiai reaguoja tik tos organizacijos, kurios apie projektą žino dar iki jį pateikiant. Tam tobulinti reikia informacines teisės aktų sistemas, kuriose šiuo metu galima nusilaužti ne tik koją, bet ir galvą. Patogiau ir aiškiau pateikti informaciją, ko konkrečiu siūlymu norima pasiekti.
Įstatymų malūną pristabdysime. Tik kaip ir kiekvieną klausimą, dėl kurio sprendžiame Seimo salėje, taip ir šiuos pokyčius turime išdiskutuoti. Pirmieji pokalbiai nuteikia optimistiškai. Tad ilgai lauktų pokyčių bus.