Aš nekalbu apie Lietuvos Respublikos Konstituciją, ant kurios padėjęs ranką prisiekiau tautos akivaizdoje. Nekvestionuoju ir Seimo Statuto imperatyvių nuostatų, kurių privaloma laikytis. Tačiau „ypatingosios zonos“ arba „rezervato“ aliuzija nepalieka nuo pirmųjų darbinių posėdžių, kurių metu nugalėtojais pasiskelbusieji nepaliaujamai demonstruoja savo pranašumą ir savo pačių pasiskirtą privilegiją ignoruoti ir nepaisyti kitaip mąstančiųjų ar tiesiog priklausančių ne tai kompanijai. Beje, turiu mintyje ne tikruosius nugalėtojus, įrodžiusius turint tvirtą stuburą bei vertybines nuostatas, tačiau prie jų prisišliejusius, kurių skaitlingumas bei deleguota tautos atstovavimo teisės kvota toli gražu neprilygsta skaičiui tų, kurie, keistos politinės „logikos“ valia, kuomet koalicijos sudaromos aritmetiniu pagrindu, atsidūrė opozicijoje.
Tačiau tai nereiškia, kad antroji pagal skaitlingumą ir tikrai ne paskutinė pagal kompetenciją bei patirtį politinė jėga atsidūrė užribyje ir nuo šiol neturės teisės pareikšti savo nuomonės ar tiesiog nurodyti klaidas, kurių darymas ar netaisymas gali kainuoti nepriklausomybės susilpninimą, ar valstybingumo praradimą.
Ne, manęs nekamuoja politinės valdžios perdavimo „pagirios“, nesergu ir rusofobiška paranoja, savo atstovaujamos Seimo frakcijos nesudievinu ir nedemonizuoju, kaip ir nesureikšminu savo asmens, kuris šiame gyvenimo etape pasirinko savanorišką tarnybą valstybės ir jos piliečių labui. Pabrėžiu, ne kurios nors politinės partijos ar koalicijos, bet Lietuvos labui.
Taigi esu eilinis Lietuvos Respublikos pilietis, savo kasdienių darbų rezultatais įrodęs lojalumą valstybei, kurios vardą su pasididžiavimu ir atsakomybe garsinau pasauliniame meno ir kultūros kontekste, už ką tos pačios valstybės buvau pripažintas ir įvertintas pačiais aukščiausiais pripažinimo ženklais tiek kultūros ir meno , tiek ir akademinėje sferoje. Tačiau, vos peržengęs Seimo slenkstį ir išdrįsęs paviešinti savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su prisišliejusiųjų prie nugalėtojų nuomone, buvau „pastatytas į vietą“, nurodant, kad mano „civiliniame“ gyvenime turėtos pareigos bei pripažinimo ženklai nieko nebereiškia, nes, senieji „rezervato“ gyventojai , tos pačios mane pripažinusios valstybės vardu, yra sukūrę savą hierarchiją.
Meistriškai įvaldę politinės demagogijos meną, prisidengę LR Konstitucija, jie teigia, kad Seimo narys, patekęs į aukščiausiąjį tautos atstovavimo forumą, privalo paklusti jų pačių sukurtai, puoselėjamai ir, kas baisiausia, visuomenės nekontroliuojamai „ypatingosios zonos“ (neturiu galvoje laisvės atėmimo vietų) sistemai, kur „viršų“ turi ir valdo ne pripažinti tautos bei valstybės autoritetai - specialistai, tegul ir atstovaujantys atskiroms politinėms partijoms, o kažkokie mistiniai politikos „profesionalai“, kurie paprastai prieš patekdami į aukščiausiąją valstybinės valdžios instituciją ne visada išsiskyrė ypatingais gebėjimais savo profesinėje veikloje.
Vėl nekeliu klausimo ir besąlygiškai pripažįstu kiekvieno LR piliečio konstitucinę teisę rinkti ir būti išrinktam. Tačiau ir vėl grįžtu prie, mano manymu, svarbiausio politiko atpažinimo ženklo – priesaikos, po kuria jis parašu patvirtina savo ištikimybę valstybei bei viešajam interesui, kurį privaloma ginti net ir tuo atveju, jeigu jis nesutampa su tave palaikančios politinės jėgos interesais. Jėgos, kuri, eidama į rinkimus, vargu bau ar praneša savo rinkėjams, kad patekę į Seimą bei gavę Tautos atstovavimo mandatą jie rūpinsis išskirtinai savo partijos vadų ar iškilių jos narių asmeniniais interesais.
Kita vertus, ketvirtojo valstybinio „rezervato“ šeimininkais apsiskelbusieji taip užsismagina valdžios skoniu, kad pamiršta, jog netgi tie patys Seimo opozicijos atstovai, ar šiaip, kitaip mąstantys bei atstovaujantys kitoms pažiūroms, tuo pačiu metu yra lygiai tokie pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir rinkėjai, kurių interesų paisyti privalo valdantieji, besiskelbiantys, kad bus teisingi absoliučiai visų Lietuvos žmonių atžvilgiu.
Taigi, būdamas eiliniu piliečiu ir, tuo pačiu, atstovaudamas bemaž trims šimtams tūkstančių už Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionius demokratus savo balsus atidavusiems rinkėjams patikinu, kad besąlygiškai vykdydamas savo pareigas, apibrėžtas LR Konstitucijos bei laikydamasis LR Seimo statuto, tikrai nepaklusiu politikos saviveiklininkų sukurto „rezervato“ taisyklėms ir kviečiu visus laisvus savo dvasia ir įsitikinimais kolegas, nepriklausomai nuo jų frakcinės, ar partinės priklausomybės, visų pirma įsiklausyti į savo sąžinės balsą ir elgtis taip, kad praėjus euforjai, kuri neišvengiamai baigsis, galėtų ramiai pažiūrėti žmogui į akis.
Nieku gyvu neapeliuoju į „dvasinio moralizuotojo“ poziciją ar kaip kitaip pretenduojančio komentuoti ir teisti kitus. Gyvename demokratinėje valstybėje ir elgiamės kiekvienas pagal savo sąžinę bei supratimą. Tačiau savo vieno svarbiausio mūsų valstybingumo simbolio ir parlamentinės respublikos įstatymus leidžiamosios valdžios – Lietuvos Respublikos Seimo – įvaizdis ir pačios institucijos darbo rezultatų turinys bei joje dirbančių tautos atstovų elgesys neturėtų palikti abejingų nei Parlamento viduje, nei už jo sienų, kurios, mano giliu įsitikinimu, turėtų tik fizinę prasmę. Neleiskime, kad visos Lietuvos visų piliečių išrinkti atstovai sudarytų prielaidas tokioms aliuzijoms egzistuoti ir siekime, kad rinkimų įkarštyje politikų viešai deklaruojama vienybė iš iliuzijos virstų realybe.
Na, o rezervatai teatlieka pagal paskirtį savo funkcijas bei užtikrina mūsų unikalios gamtos natūralių reiškinių apsaugą, kaip ir teatlieka savo priedermę Lietuvos Respublikos Seimas, užtikrinantis pagarbą valstybei, kiekvienam jos piliečiui bei jų išrinktiems atstovams, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, rasės, profesijos ar partinės priklausomybės. Ir linkiu abiejų valstybinių darinių vadovams užtikrinti, kad jų teritorijose niekada nebūtų naudojama sunkioji savaeigė statybos mašina birioms medžiagoms stumdyti – buldozeris, nes bet koks neprofesionalaus ar nepatyrusio vairuotojo neatsakingas veiksmas gali negrįžtamai paveikti gyvybinius tiek gamtos, tiek ir valstybės, t.y. visų mūsų gyvenimo procesus.
Rezervatas (lot. reservatum) − teritorija, kur gamtos turtų apsaugos ir didinimo, mokslo tikslais saugomas visas gamtos kompleksas, draudžiama bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Toks specialus tam tikros teritorijos statusas užtikrina valstybės apsaugą ir sudaro sąlygas natūraliai gamtinių procesų eigai („Vikipedija“).