Kad pastatytum namą, reikia pamato. Tvirto. Galinčio atlaikyti laiko vėjus ir žvarbą, įšalus ir atlydžius. Kad sukurtum ir išlaikytum valstybę, irgi reikia pamato. Tvirto. Kad nesugriūtų siaučiant pažangos, skaitmenizacijos, judumo, įtraukumo bei kitoms spalvotoms idėjoms.
Pakalbėkime apie Dievą. Kaip apie tą, kuris atsakingas už sielų išganymą. Ar mūsų visuomenė tiki ir pasitiki Dievu? Tuo, kuris sukūrė žmogų ir sergsti jį bet kuriais laikais. Kuriam dėkojame, meldžiamės. Prie kurio altorių laiminam savo santuokas, krikštijam vaikus. Į kurį gręžiamės besileidžiant gyvenimo saulei.
Katalikiškas kraštas. Marijos žemė. Bet dažnam TIKĖJIMAS baigiasi vestuvių nuotraukose. Nes bažnyčioje tuoktis gražu ir iškilminga. „Krikštijom, nes taip reikia. Nes graži šventė.“ Ir va šituose baltuose apdaruose ir šventiniuose blizgučiuose pradingsta ESMĖ. Jei įsileidai į širdį Dievą, tai kaip gali jį išduoti, neišdavęs savo širdies? Kaip gali apsimesti, kad jis nesvarbus? Ir ramia sąžine diskutuoti apie medikamentinius abortus, embrionų naikinimą... Lyg gyvybė nieko nereikštų? Lyg patys jaustumėmės dievais? Ir su šypsena veide viens į kitą žiūrėdami vis kikenam: „72 lytys. Pamanyk? Kaip jie tiek ir sugalvojo?“ Visi suprantam, kad sugalvojo. Kad tūkstančius metų iki mūsų tiek nebuvo ir realybėje niekada nebus. Bet pasakyti, kad tai nesąmonė ir neturi nieko bendro su tikrąją žmogaus prigimti, nedrįstam. Nes juk pasmerks progresyvieji. Kuriems Dievo nėra. Yra tik mokslas. Beje, ir tas tik išskirtinis, ne visas. Nes kvantinė fizika Dievo egzistavimo nuneigti neišdrįstų. Atvirkščiai, mokslas kaip niekad priartėjo prie Dievo.
O dabar apie LIETUVĄ. Aguonos grūdelį ant pasaulio stalo. Vėtytą, mėtytą. Tryptą, daužytą. Bet vis dar gyvą. Ne todėl, kad buvome progresyvūs ir skubėjome kalbėti lenkų bajorų šnekta. Ne todėl, kad Vilniaus gatvėse galėjome tik rusiškai paklausti kelio. Ne todėl, kad mokslus šviesuoliai krimto užsieniuose. O todėl, kad jie grįždavo. Todėl, kad kaime daraktorinėje mokykloje LIETUVIŠKAI mokė vaikus. Kad saugojo papročius, tradicijas. Kad klausė senolių išminties. Kad bobutė kaime patardavo, kuri žolelė nuo pilvo skausmo, o kuri gelbsti, kai sužeista širdis kraujuoja. Todėl, kad savo piliakalnius ir senąsias šventvietes gerbėm. Kad ąžuolus saugojom. Kad didžiavomės, jog lietuviais esame užgimę. Kalėjimuose, tremtinių lageriuose, priespaudoje... Okupacijoje, kur oficialiai irgi nebuvo DIEVO, vis dėlto liko gyvas TIKĖJIMAS. Ir LIETUVA išliko.
Apie ŠEIMĄ. Kiekvienas savo galvoje, sąmonėje ir pasąmonėje turime šeimos paveikslą. Kai kurie jų labai darnūs, gausūs ir spalvoti. Kai kurie sueižėję, sutrūkinėję, blankūs. Bet paklauskite bet kurio vaiko, ar jam reikalinga jo šeima, ir įsitikinsite, kad tai saugiausia ir svarbiausia sistema Žemėje. Namai gali keistis. Svarbiausia, kad išliktų šeima. Per kurią kiekvienas pajaučiam, jog šiam pasaulyje esame ne vienas. Šeimoje atrandame ramybę, pasitikėjimą, palaikymą, meilę. Šeima – tai mini valstybė. Tai, ką puoselėjame joje, persikelia ir į visuomenę. Juk ne be reikalo karaliaus sostas perduodamas įpėdiniui, šeimos tęsėjui. Taip kuriama istorinė tvirtybė. Žiūrime į karališkąsias šeimas ir gėrimės. Nes matome modelį, kuris kiekvienam asocijuojasi su tikromis ir pamatinėmis vertybėmis.
Apie progresyvumą. Egzistuoti gali daug kas. Pasaulis gali ir privalo keistis. Bet kiekvienas pokytis turi būti patogus ir naudingas žmogui. Pavyzdžiui, telefonas leidžia bet kada išgirsti mamos balsą. Bet priklausomybė nuo technologijų, kurios valdo mūsų gyvenimą – pradedant bankų sąskaitomis, baigiant nuolatiniu įpročių monitoringu, stebėjimu, – kelia grėsmę pamatui. Progresas – puikus dalykas, kol tarnauja gėriui. Kol žmogui leidžia išlikti tvirtai stovinčiam ant vertybinio pamato. Bet progresas, kai keičiame kūno dalis, nes jos nepakankamai tobulos, kai kalbame apie tai, jog ateities tėvai galės pasirinkti negimusio vaiko akių spalvą, o čipas po rankos oda daug patogiau nei mokėjimo kortelė ir telefonas... Apie ką visa tai? Apie DIEVO neigimą. Ir egocentrišką marazmą, įsivaizduojant, kad moteris panorėjusi gali virsti vyru. Kad grožio operacijos ir preparatai mums sukurs amžiną jaunystę. Kad mokslas mus padarys nemirtingus.
Ir visa tai pasaulyje jau buvo. Kažkas ieškojo amžinybės eliksyro. Kažkas kartojo, kad Dievo nėra. Kažkas griovė bažnyčias ir degino šventus paveikslus. Gerai, kad buvo ir tų, kurie juos slapstė ir gelbėjo.
Diskutuoti apie progresą privalome. Ieškoti naudingų sprendimų verta. Bet nepaneigiant to, kas amžina ir tvirta.