Verslas irgi neklausia, kaip jiems šildymą patalpose reguliuoti ar kiek kubų karšto vandens gali išleisti. Gavę kelis kartus didesnes sąskaitas už elektrą verslininkai skaičiuoja, kaip jiems išsilaikyti ir neuždaryti gamyklų. O atgal išgirsta, kad patys turi atsakomybę prisiimti: ir verslus išlaikyti, ir darbuotojams atlyginimus sumokėti, ir būtinai mokesčius į valstybės biudžetą sunešti. O kaip visa tai padaryti esamomis sąlygomis? Valdantieji atsakymo neturi, gal dar vasaros atostogos nepasibaigė?
Pabrangus elektrai vis daugiau įmonių išsiunčia darbuotojus į prastovas, stabdo veiklą, o tie, kurie dar gali, vis dažniau žvilgčioja į kaimyninę Lenkiją, kur sąlygos verslui yra geresnės, o elektra – žymiai pigesnė. Lenkai gali, o mes kažkodėl negalime, mes galime tik konkurencingumą prarasti ir atiduoti savo rinkos dalį kitiems. Mat, jeigu kitose valstybėse vyriausybės ieško bendrų sprendimų ir būdų verslui padėti, tai Lietuvoje valdantieji laukia ir žiūri – išplauks ar neišplauks. Tokia natūrali atranka. Išplaukė, vadinasi, galima dar mokesčių pridėti, bankrutavo – tai prastas verslininkas buvo, tokiam nelabai ir padėti įmanoma. Vokietija paruošė 65 mlrd. eurų pagalbos paketą visiems: ir pensininkams, ir verslininkams, ir studentams. Ir Vokietijos kancleris sako: „<...> Mes šią žiemą išgyvensime <...>“. Nekalba apie verslo atsakomybę ar įvaizdį, bet sako, kad valstybė kartu susitvarkys.
O kaip yra Lietuvoje? Pavyzdžiui, paukštininkystės sektorius, kuriame dirba apie 3 tūkst. žmonių, anot Paukštininkystės asociacijos, per metus pagamina 880 mln. kiaušinių ir daugiau kaip 120 tūkst. tonų paukštienos. Tačiau elektrai ir dujoms pabrangus kelis kartus, įmonės, kaip prognozuojama, turės likvidumo problemų. Bet nei Žemės ūkio, nei Energetikos ministerijos apie pagalbą nė neužsimena. Aišku, juk ne Europos Komisijos direktyvas reikia persiųsti. Būtinas kompleksinis veiksmų planas, kuris suteiks realios naudos sektoriui.
O kur plastiko, stiklo gamybos įmonės? Viena plastiko gamybos įmonė Kaune jau atleido visus darbuotojus. Kas bus, jei kitos įmonės paseks jos pavyzdžiu? Juk įmonės, kurių veikla itin imli energijai, negalės apmokėti sąskaitų. Ir nors kainos išaugo visur, Lietuva, kaip jau tapo įprasta, delsia priimti sprendimus.
O sprendimai yra ir nereikia iš naujo dviračio išradinėti:
• subsidijos verslui;
• elektros kainų kompensavimas ar užšaldymas;
• mokesčių atidėjimas;
• lėšų skirstomųjų tinklų atnaujinimui skyrimas;
• pagaliau turime ieškoti sprendimų ir didinti elektros gamybą Lietuvoje. Juk dabar ji perkama bene brangiausiai Europoje.
Europos Komisija taip pat pasiūlė savo veiksmų planą: sumažinti elektros vartojimą piko valandomis, riboti elektros gamintojų pelnus, nustatyti viršutinę ribą įmonių, gaminančių elektros energiją mažomis sąnaudomis, pajamoms, taikyti solidarumo įnašą iškastinio kuro bendrovėms, remti energetikos komunalinių paslaugų bendroves, kad jos galėtų susidoroti su rinkų nepastovumu bei nustatyti dujų kainų ribą.
Verslas atvirai prašo pagalbos. Paprasčiau yra dabar padėti įmonėms ir išsaugoti darbo vietas bei mokamus mokesčius, nei mokėti pašalpas bedarbiams. O jeigu sektoriai pradės griūti, vargu, ar taip lengvai pavyks juos atstatyti.
Valdantieji nesugebėjo planų paruošti vasarą, rudenį kalba apie technines diskusijas galbūt kažkada spalį – taip ir žiema ateis. O sprendimų vis dar nėra. Bet, kaip sakė vienas politikas: „ši Vyriausybė – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“. Matyt iš to gerumo niekaip nesugeba valdantieji verslui padėti? O gal šiai šaliai verslo nereikia?