Šiuo metu Seimas ima rimčiau žiūrėti į demografinę krizę ir birželio mėnesį priėmė rezoliuciją dėl demografinės politikos ateities. Tai puiki ir sveikintina iniciatyva, žingsnis į gerąją pusę. Tačiau išlikimas negali priklausyti nuo vieno sprendimo ar netgi protingo priemonių komplekso. Svarbiausia yra mąstymo paradigma, kuri gali visas pastangas nukreipti reikalinga vaga. Pirmiausia reikia atsisakyti kelių savaime suprantamų dalykų, mat greičiausiai jie nėra jau tokie savaime suprantami:
- Mes esame maži, neseniai atsiradę civilizuotame pasaulyje, ir negalime savų sprendimų priimti patys.
- Procesai yra neišvengiami ir neatšaukiami.
- Kažkas ten, Vakaruose, jau surado sprendimus ir tinkamai juos kopijuodami demografinę problemą kažkaip išspręsime arba jos neigiamą poveikį kažkaip sumažinsime.
Kokius galime pateikti kritinius argumentus?
Pasitelkdami atvirkštinę logiką galime išvesti kelis paradigminius sakinius:
- Mes esame normalaus dydžio valstybė, turinti didelę istorinę patirtį ir gebėjimą spręsti, todėl galime rasti sprendimus ir pamokyti kitus.
- Procesai veikia, bet jų poveikiui galime daryti įtaką valingais sprendimais.
- Su kitų šalių patirtimi susipažinti reikia, bet mąstyti reikia patiems, atsisakant aklo kopijavimo ir tų pačių klaidų kartojimo.
Akivaizdžiausias klaidingo mąstymo apie demografinę krizę pavyzdys yra iliuzija, kad visas problemas išspręs imigracija. Šios iliuzijos skelbėjai linkę suprasti demografinę krizę tik per ekonominius akinius. Problema ta, kad senstant visuomenei mažės darbingo amžiaus žmonių skaičius, todėl lėtės ekonomikos augimas ir nebus kam mokėti pensijų. Darbingo amžiaus imigrantai užpildo tuščias darbo vietas ir moka mokesčius valstybei.
Tačiau imigrantai yra ne tik darbuotojai, o žmonės su savo kultūra ir siekiais. Vakarų šalys, kurių pavyzdžiu norime sekti, įsitikino tuo sunkiuoju būdu. Jie turi savo papročius, istoriją, tapatybę, būdą ir gyvendami svetimame krašte išlaiko visa tai, ypač, jeigu imigracija būna ūmi ir jei imigrantai pradeda gyventi atskiruose priemiesčiuose – getuose. Kai Švedija per pastaruosius 15 metų priėmė daugiau kaip milijoną naujų imigrantų, naiviai tikėjosi, jog šie kaipmat integruosis ir priims „pažangesnį“ skandinavišką švedų gyvenimo būdą ir buvo nuoširdžiai nustebusi, kai taip nenutiko. Ta pati istorija kartojosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Britanijoje ir kitur. Imigrantai žiūrėjo į Vakarus kitaip, nei vakariečiai žvelgė į save, – jie matė galimybę gyventi geresnį gyvenimą, o ne „aukštesnę“ kultūrą, kurią reikia priimti. Jie neištirpo Vakarų visuomenėse, o susibūrė bendruomenėse ir išliko.
Tarp jų yra ir lietuvių išeivių bendruomenės, kurių darbus saugant ir puoselėjant lietuvybę mes puikiai žinome ir kuriais didžiuojamės. Kiekvienas išeivis žino, kad gyvendami užsienyje imame pastebėti savo lietuvybę mažuose dalykuose, kurių net nepastebime būdami Lietuvoje. Jie mus džiugina ir kas dieną primena, kad esame kitokie nei dauguma – lietuviai. Taip pat jaučiasi ir kitos mažumų bendruomenės – jos visada gyvybingos ir sąmoningos savo skirtumams nuo daugumos.
Mažumų bendruomenei tapus pernelyg didelei, tai neišvengiamai provokuoja politinį konfliktą su ne tokia kultūriškai gyvybinga dauguma, kurį matome visoje Vakarų Europoje. Konfliktą, kurio buvo galima išvengti, priėmus išmintingus sprendimus prieš kelis dešimtmečius. Tokios šalys kaip Danija ar Švedija ėmėsi riboti imigraciją, tačiau vargu, ar to pakaks. Vakarų Europoje klesti kultūrinio nuovargio ir nusivylimo būsena, kuriai įveikti nepakanka uždarytų sienų. Reikalinga tautos išlikimo strategija.
Lietuvoje demografinė problema yra kiek kitokia nei Vakaruose, tačiau ją sėkmingai spręsdami su tautos išlikimo strategija, taptume sektinu pavyzdžiu visoms Vakarų valstybėms. Mūsų demografinė problema susideda iš trijų dalių:
- Nuostoliai dėl emigracijos
- Nuostoliai dėl gyventojų migracijos į miestus
- Nuostoliai dėl tingėjimo ir patogaus gyvenimo.
Pirmosios priežasties sukurtos problemos turi būti sprendžiamos nedelsiant, mažinant emigraciją. Ji savaime mažėja gerėjant pragyvenimo lygiui, tačiau lieka vis dar aktuali kalbant apie jaunų ir perspektyvių jaunuolių išvykimą ir negrįžimą. Išvykimas iš esmės nėra blogai, nes taip žmonės susipažįsta su kitais kraštais, įgauna svarbios patirties, skatina krašto modernėjimą ir vystymąsi. Tačiau yra blogai, kai jie išvyksta negrįžtamai, neduodami jokios grąžos. Dažniausiai apsisprendimas įvyksta anksčiau, kai dar tik žmogus formuojasi, mokykliniame amžiuje ar pirmaisiais studijų metais, apsisprendimą veikia šeima, artima aplinka, draugai. Liūdna, bet formuojant nuotaikas silpnai dalyvauja mokykla, todėl čia būtina įvykdyti esminius pokyčius. Žmogus turi būti rengiamas dirbti ir aukotis savo kraštui, kad ir kur jis būtų, domėtis, ugdyti savo vaikus patriotinėje dvasioje. Apie tai jau yra ne kartą kalbėta, Seimui ir Prezidentūrai pristatyta jaunimo pilietinio patriotinio ugdymo programa, strateginės gairės.
Atskirai norėtųsi paminėti išvykstančių svetur mokytis problemą, kuri yra labai silpnai sprendžiama. Studentas nėra emigrantas, tačiau jis patenka į rizikos grupę, jei neturi sąsajų su Tėvyne. Valstybė turi dėti pastangas, kad išlaikytų studentą dėmesio centre, palaikydama lietuviškas studentų organizacijas ir korporacijas, jų skyrius kitose šalyse. Juk kažkada būtent tokie Maskvos, Peterburgo ar Varšuvos universitetų studentai tapo mūsų tautinės inteligentijos pagrindu. Taip pat reikėtų skatinti praktiką, kad bakalauro studijas studentai baigtų Lietuvoje, o tik nuo magistro laiptelio jau gilintų savo žinias užsienyje. Yra ne vienas atvejis, kai jaunuolis pasirenka užsienyje tokias studijas, kurios Lietuvoje neturi aiškaus pritaikymo, paskui jau kaltina tą pačią Lietuvą, kad įgauta specialybė neturi vietos Lietuvos darbo rinkoje. Aštuoniolikos–devyniolikos metų amžiaus žmonės dažnai dar nėra visai atsiskyrę nuo šeimos ir pirmųjų studijų vieta neretai tampa aplinka, kuri priimama kaip sava. Su ja susitapatinęs žmogus, netgi grįžęs į Lietuvą, nesijaučia savas, nėra laimingas, tampa svetimu tarp savųjų.
Antroji priežastis – gyventojų migravimas į miestus – iš esmės yra natūralus procesas, aprūpinantis mūsų miestus darbo jėga, tačiau ilgalaikis provincijos traukimasis netruks pasijusti ir miestuose. Turime suprasti, kad gimstamumas provincijose visada bus aukštesnis, nes auginti vaikus čia yra patogiau. Viskas pasiekiama pėsčiomis ar dviračiu, maistas paprastai pigesnis, erdvės daugiau, tėvai ir giminės šalia, ir nors sąlygos ugdyti prastesnės, privalumų tiek, kad užauginti keturis–penkis vaikus yra visiškai įmanoma misija. Dalis jų paliks provinciją dėl suprantamų priežasčių – nebereikia tiek darbo rankų kaimui, jaunimas nori gyventi švariau ir lengviau, daugiau uždirbti. Gudresni važiuoja į miestus ir čia ieško sau laimės. Lyg ir viskas čia aišku. Tačiau yra ir subjektyvioji šio proceso pusė, kuri gali būti veikiama valstybės įrankių, ir tą reikia daryti. Yra du keliai: ieškoti nykstančioms gyvenvietėms naujų veiklų, kurti darbo vietas ir kurti naujakurių gyvenvietes.
Darbo vietų paieška yra tiesioginė rajonų merų ir seniūnų veikla, kai kur tai neblogai veikia. Kita – naujakurių gyvenviečių idėja, Lietuvoje pakankamai nauja. Kas tai galėtų būti? Studijas baigiantys studentai, grįžę emigrantai ir tiesiog nuo miesto triukšmo pavargę jauni žmonės yra linkę keltis į kaimus, jei tie kaimai duotų jiems galimybes visavertiškai gyventi. Ko žmogui reikia? To paties, ką jie trokšta turėti keldamiesi į priemiesčius: daugiau tylos, daugiau erdvės, vaizdingų apylinkių, darželio, mokyklos, parduotuvės ir galimybės greitai ir patogiai pasiekti didesnį miestą. Juk dauguma darbų nėra susiję su nuolatiniu buvimu Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, tačiau kartais tai būtina. Vadinasi, visi rajonai aplinkui didžiuosius miestus, vietovės, esančios prie autostradų, geležinkelių linijų, patenka į tokius reikalavimus tenkinančių vietovių aprašymą, tereikia tinkamai viską organizuoti, nepaliekant reikalų savieigai.
Ne paslaptis, kad kartais miršta vietovės, esančios visai prie didžiųjų miestų, nes vietinė valdžia ar valstybės institucijų vykdoma politika uždaro darželį ar mokyklą. Tokia gyvenvietė naujoje ar neseniai mirusioje vietovėje gali būti visiškai perprojektuota, išreklamuota ir parduota kaip paskutinis mados klyksmas. Geltonasis autobusiukas gali atvažiuoti ir ne tik iš mokyklos, vežti vaikus galima iš konkrečios vietovės susikooperuojant tėvams, sukuriant lankstesnes jaunimo auklėjimui skirtas sistemas. Tokiai krypčiai reikia valstybės ir savivaldos paramos, naujų idėjų. Teko matyti jau prieš dvidešimt metų veikiančias komunas, kuriose žmonės, turėdami savo butus, kartu virė valgyti, turėjo bendrą veiklos zoną, jaunimas sulaukdavo pagalbos, o seneliai – dėmesio. Esame protingi ir išradingi, ieškokime sprendimų ir juos rasime.
Sunkiausiai sprendžiama ketvirtoji priežastis. Žmonės tiesiog aptingsta, auga šiltnamio sąlygomis, neišugdo būdo, gebėjimo spręsti problemas. Spręsti šią problemą gali tik visuomeninės organizacijos, kurios ugdo vaikams ir jaunimui reikalingas savarankiškumo ir gebėjimo būti laimingiems savybes, perkelia vaikus į gamtos prieglobstį, duoda išbandymų, ugdo bendruomeninio gyvenimo įgūdžius. Dabar valstybės paramą tiesiogiai gauna tik jaunieji šauliai, kitos organizacijos yra remiamos per projektus, kuriems svarbiausia yra vaikų užimtumas nesigilinant į jų programas, ilgaamžiškumą, teikiamą naudą. Iš tikrųjų valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti didžiosioms jaunimo organizacijoms, atsparesnėms aktyvumo svyravimams, turinčioms patikrintus metodus ir patirtį. Tokios organizacijos turėtų pajėgti išlaikyti bazes, mokymo centrus, ugdymo priemones, sukurti darbo vietas jauniesiems pedagogams ir profesionaliems instruktoriams, sukurti saugias, bet kartu ir iššūkių pilnas veiklos erdves.
Kiek Lietuvoje turime merdinčių stovyklų? Vien komerciniu pagrindu veikiančių stovyklų nėra daug, žmonės mielai leistų vasarą vaikus į jas, jei poilsis jose būtų pigesnis, tačiau tokiose stovyklose galima ugdyti ir demokratinio sugyvenimo įgūdžius, ir ugdyti patriotizmą, ir vykdyti profesinį orientavimą, nekalbant apie konkrečius gebėjimus ugdančias stovyklas. Kažkodėl valstybė kratosi tokios veiklos organizavimo atsakomybės, pasilikdama tik pinigų skirstymo funkcijas, o juk būtų galima nurodyti ir kriterijus, kurie padėtų spręsti valstybiniu lygiu suprantamas problemas. Kalba eina apie šaulių, skautų, ateitininkų stovyklas, buriavimo ir sklandymo mokyklas, jaunųjų gamtininkų, techninio rengimo, krašto pažinimo, taip pat profesinio orientavimo darbo stovyklas. Jaunimas nemėgsta klausyti pamokslų, bet siekia pasaulį atrasti pats, įgauti patirties ne tapus pilnamečiais, o gerokai anksčiau, bet tam reikia valstybinės politikos. Sėkmingai veikiančios neformalaus ugdymo įstaigos tikrai nukreips jaunuolius tinkama kryptimi, bus padaryta mažiau klaidų renkantis kelią, užmegztas santykis su Lietuva, regionu, gamta ir kaimu, bus ugdomi atsparūs, ištvermingi ir savarankiški žmonės.
Apibendrinant šį, galbūt pretenzingai atrodantį, straipsnį norisi pasakyti, kad tautos išlikimo klausimas yra labai svarbus, o dėmesio jam tiek mažai, kad kartais atrodo, lyg kažkas tyčia stengtųsi trukdyti veikti sėkmingai. Tačiau dažniausiai priežastis glūdi ne blogoje valioje, bet paprasčiausiame nesupratime, ką reikš nesprendžiama demografinė problema arba mėginimas ją spręsti imigracijos būdu. Patenkama į užburtą ratą, kai mažėjant gimstamumui silpsta tautos gyvybingumas, kuris, savo ruožtu, tik skatina demografines problemas. Tautos išlikimo strategija leistų susilpninti rimčiausius demografinės problemos padarinius, o geriausiu atveju pradėtų gerąjį užburtą ratą, kai stiprėjanti tautos gyvastis virsta išaugusiu gimstamumu.