Net neabejoju, kad daugelio akys pirmiausia krypsta į šildymo kainas, tačiau jos tikrai nėra esminis dėmuo šioje lygtyje. Visų pirma, praėjusį šildymo sezoną šildymo kainos buvo žemiausios per gerą dešimtmetį. Pernai kilovatvalandės kaina visoje šalyje vidutiniškai siekė vos 3,97 euro centus – beveik dukart mažiau nei, pavyzdžiui, kainų pike 2012 m., kai kaina buvo 7,66 euro cento.
Be to, augant gyventojų pajamoms, mažėjo ir būsto išlaikymui skiriama namų ūkio pajamų dalis. Žmonių, gyvenančių namų ūkiuose, kurie namų išlaikymui skyrė daugiau nei 40 proc. savo pajamų, dalis 2020 m. pas mus tesiekė 2,7 proc., kai ES vidurkis yra 9,9 proc.
Tai kur pakastas šuo? Problema yra šilumos suvartojimo tendencijos. Prie atšiauraus klimato pridedame energetiškai neefektyvius pastatus kiauromis sienomis, ir štai – turime nesėkmės receptą.
Jei gyvenate nerenovuotame sovietiniame daugiabutyje, maždaug pusę šilumos, už kurią susimokate, išleidžiate lauk, todėl tokiuose būstuose patalpas sušildyti iki patenkinamos temperatūros gali būti ne tik labai brangu, bet apskritai neįmanoma net šildant jas maksimaliais pajėgumais. Tokiu atveju įprastai griebiamasi elektrinių prietaisų ir komunaliniai mokesčiai dar labiau išauga.
Ir vis dėlto, kol kas Lietuvoje renovuotų daugiabučių – tik 10 proc. Kodėl? Nepaisant to, kad valstybė kompensuoja nemenką dalį renovacijos išlaidų, teikia lengvatinius kreditus ir padengia nepasiturintiems asmenims priskirtas renovacijos išlaidas, o ilgalaikėje perspektyvoje investicijos atsiperka ne tik per šilumos sutaupymą, bet ir sutaupytas remonto išlaidas bei turto vertės matą, čia veikia tam tikra pokyčių bei finansinių įsipareigojimų baimė.
Be to, ne paslaptis, kad renovacija ne itin suinteresuoti ir pastatų administravimo paslaugas teikiantys subjektai, kuriems pastatų remontas pakliūva į pelningiausios veiklos sąrašus. Nenorėdami rizikuoti pajamomis iš remonto darbų, jie neretai vengia ne tik iniciatyvos, bet ir elementarios atsakomybės.
O visa tai karūnuoja bendrasavininkų tarpusavio nesutarimas. Tie daugiabučių gyventojai, kurie renovacijos naudą suvokia, tam tikra prasme yra įkaitai tų, kurie skaičiuoja, kad jiems labiau „apsimoka“ gauti kompensacijas būsto šildymo išlaidoms padengti nei investuoti į savo turtą. Dėl to didmiesčiuose matome kosminiu greičiu graibstomus naujos statybos butus ir savotiškais getais virstančius senuosius mikrorajonus su daugiabučiais, trupančiomis sienomis.
Yra bandymų situaciją pataisyti – Seimas yra nutaręs panaikinti gyvenamųjų namų renovaciją koordinuojančią Būsto energijos taupymo agentūrą ir jos funkcijas perduoti viešųjų pastatų renovacija besirūpinančiai Aplinkos projektų valdymo agentūrai. O Vyriausybė, savo ruožtu, neseniai nusprendė šioje įstaigoje kaip naują padalinį įsteigti pastatų renovacijos kompetencijų centrą. Esą, tai galėtų supaprastinti informacijos teikimą ir palengvinti gyventojų apsisprendimą modernizuoti savo namus.
Tačiau, kad toks sprendimas turės reikšmingą poveikį, šansų mažai. Vilniaus mieste teikiame visą įmanomą konsultacinę pagalbą, skiriame individualų dėmesį bendrijoms, kurios svarsto priimti tokį sprendimą. Taip pat esame įsteigę programas, pagal kurias atnaujiname renovuotų daugiabučių kiemus ir apylinkes. Bet nepaisant visų pastangų, susiduriame su absurdišku nenoru keisti savo gyvenimo sąlygas, net tais atvejais, kai pastatų būklė yra itin pavojinga.
Todėl manau, kad atėjo laikas apsvarstyti alternatyvą dabartiniam renovacijos mechanizmui. Vienas iš variantų – valstybinė renovacijos programa. Pagal tokią programą daugiabučius būtų galima renovuoti pagal poreikį, pradedant prasčiausia energine klase ir technine būkle pasižyminčiais daugiabučiais be atskiro gyventojų sutikimo.
Įgyvendinant tokią programą, renovaciją būtų galima vykdyti agreguojant projektus – tai yra, renovuojant ne pavienius namus, o ištisus kvartalus. Tai galėtų ne tik padidinti renovacijos projektų patrauklumą statybos įmonėms, bet ir sumažinti renovacijos kainą. Taip pat atsirastų galimybė kurti vientisą architektūrinę viziją integruojant kiemų sutvarkymą, miesto infrastruktūrą.
Iš kur lėšos tokiai programai? Logiškiausia būtų atsisakyti lengvatinio PVM šildymui ir tuomet finansuoti programą iš papildomai į biudžetą surinktų lėšų. Sumažinus šilumos suvartojimą 40-70 proc., net taikant 21 proc. PVM šildymui, sąskaitos vartotojams sumažėtų.
Šis siūlymas turi ir tam tikrų minusų – už visuotinę renovaciją sumokėtų visi vartotojai, įskaitant ir tuos, kurie savo būstus jau yra renovavę arba yra investavę į aukštos energinės klasės naujos statybos būstus. Kita vertus, tie patys atsakingi vartotojai taip pat moka mokesčius, kurie paskirstomi kompensacijoms. Renovavus energetiškai neefektyvius pastatus, valstybė taupytų būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleidžiamas lėšas, todėl galėtų skirti jas kitoms sritims: geresnei infrastruktūrai, švietimui, sveikatos ar socialinei apsaugai. Be to, būtų mažinamos CO2 emisijos ir kitos neigiamos pasekmės, kylančios energijos gamybos procese.
Dar vienu finansavimo šaltiniu galėtų tapti taršos mokestis namams, suvartojantiems daugiausiai šilumos energijos. Šiuo atveju taršos mokestis būstų savininkams būtų taikomas tada, kai energijos sunaudojimas jų gyvenamojo pastato viename kvadratiniame metre viršytų nustatytą kilovatvalandžių skaičių. Ši priemonė būtų labiau socialiai teisinga, nes pirmiausia liestų tuos, kurie ilgus metus aplaidžiai žiūrėjo į pastatų priežiūrą.
Kitas sprendimas – ESCO modelio taikymas. Pagal šį modelį energetinių paslaugų bendrovė, sudarydama energetinių paslaugų sutartį su pastato valdytoju (administratoriumi ar bendrija), investuotų į priemones, gerinančias pastato energinį efektyvumą. Kodėl bendrovei apsimokėtų tai daryti? Didžiąją dalį investicijų per sutarties galiojimo laikotarpį ji susigrąžintų iš būsimų energijos sutaupymų. Kitaip tariant, renovuojant pastatą tokiu būdu, pastato savininkai mokėtų už energetines paslaugas, o ne rangos darbus, todėl jiems nereikėtų rūpintis projekto įgyvendinimu ir finansavimu.
Siekiant taupyti šilumą, tokį modelį įgyvendinančiomis įmonėmis galėtų tapti mūsų šilumos tinklai. Vis dėlto reikėtų įvertinti ir tai, kad tai gerokai išplėstų savivaldybėms priklausančių įmonių veiklos apimtis ir pareikalautų papildomų žmogiškųjų resursų ir investicijų į kompetencijų kėlimą.
Visi šie sprendimai turi savo netobulumų, tačiau kartu jie turi ir vieną bendrą gerą savybę. Jie siūlo judėti pirmyn ir tai daryti sparčiau nei dabar. Renovacijos strategija, be abejo, yra valstybinės politikos dalis ir turi būti formuojama aukščiausių valstybės institucijų – Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos – lygmenyje, tačiau kaip savivaldybės, kuri kasdien susiduria su tiesioginiais renovacijos iššūkiais, vicemeras, noriu atkreipti dėmesį: sistema, kurią turime dabar, neveikia, todėl galbūt atėjo laikas sėsti prie bendro stalo ir imti mąstyti apie esmines reformas?