Šilumos kainos šį sezoną, deja, neišvengiamai kils. Ir kils jos dėl to, kad pasaulis šiuo metu išgyvena beprecedentį kuro, iš kurio gaminama šilumos energija, kainų šuolį. Priklausomai nuo naudojamo kuro, vienur kainos kils mažiau, kitur daugiau, bet kils jos visur.
Ir biokuras, ir gamtinės dujos, ir net elektra rinkose brangsta ne dienomis, o valandomis, todėl tarptautinė žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti šią situaciją Europos energetikos krize.
O dabar apie priežastis. Yra toks terminas – tobula audra (angl., perfect storm), apibūdinti situacijai, kai į vieną vietą sukrenta visos įmanomos nepalankios aplinkybės. Būtent taip šiemet ir nutiko. Nepalanki buvo pati gamta, energetikos sektorių pasivijo pandemijos sukeltos krizės pasekmės, o didieji biokuro ir dujų tiekėjai nepraleido progos užsiimti politiniais žaidimais.
Bet apie viską nuo pradžių. Dujų kainos šiuo metu siekia 97 Eur/MWh ir net nežada nustoti kilt. Kad įsivaizduotumėte – pernai žiemos kaina buvo apie 20 Eur/MWh. Kitaip tariant, per metus kaina šoko beveik 5 kartus. Dėl tokio šuolio sutriko dujoms imli trąšų gamyba – dalies cechų veiklą laikinai sustabdė net Jonavos trąšų milžinė „Achema“. Tai kas čia nutiko?
Praėjusi žiema Europoje buvo neįprastai šalta ir dėl to dauguma dujų saugyklų buvo ištuštintos. Šiuo metu visa Europa stengiasi jas skubiai papildyti rengiantis naujam šildymo sezonui. Tačiau dėl dujų įsigijimo tenka konkuruoti su Azijos rinkomis, kurių pramonės atsigavimu suinteresuotos didžiosios ekonomikos. Kol kas dėl didelio pramonės poreikio Azijoje, į Europa gamtinių dujų atkeliauja mažiau nei įprastai.
Be to, gamtinių dujų poreikis išaugo ir dėl to, kad 2021 m. buvo prasti metai vėjo jėgainėms. Nepagaminus pakankamai elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių, išaugo elektros generavimui reikalingų gamtinių dujų paklausa.
Tuo tarpu dujų tiekimas dėl įvairių priežasčių yra susitraukęs Azijos, Australijos ir Afrikos suskystintų dujų gamyklose. O Norvegijos dujų telkiniuose bei vamzdynuose atliekamas plataus masto remontas ir profilaktika, todėl antro pagal dydį Europos dujų tiekėjo pardavimai smarkiai sumažėjo ir į įprastas vėžes grįš tik nuo šio mėnesio. Trumpai tariant, kortos sukrito taip, kad pasiūla nebepasiveja paklausos ir rinka reguliuoja situaciją kainų augimu.
Ir paskutinė, bet tikrai ne mažiausiai reikšminga aplinkybė – Rusijos ir „Gazprom“ veiksmai. Rusijos dujų saugyklos taip pat yra ištuštėjusios, o pagal galiojančius Rusijos Federacijos įstatymus, dujų tiekėjai privalo pirmiausia tiekti dujas vidaus vartotojams, todėl eksporto apimčių smarkiai didinti negali. Vadinasi, Europa lieka antrame plane, tol, kol Rusijos rezervai nėra užpildyti. Be to, „Gazprom“ taip savotiškai reiškia pasipiktinimą dėl sprendimo naujai pastatytam „Nord Stream 2“ dujotiekiui taikyti ES Trečiojo energetikos paketo reikalavimus, kurie apibrėžia, kad „Gazprom“, būdamas ir gamintoju, ir tiekėju, turi teisę išnaudoti tik 50 proc. dujotiekio pajėgumų ir kitiems dujų tiekėjams palikti galimybę naudotis dujotiekiu. Siekdamas parodyti savo įtaką dujų rinkai, „Gazprom“ vykdo tik minimalius kontraktinius tiekimo įsipareigojimus ir visiškai neparduoda papildomų dujų kiekių neatidėliotino tiekimo platformoje net nepaisant labai aukštų kainų, taip pat nesudaro jokių ateities sandorių 2022 metams.
Paradoksalu – jei „Nord Stream 2“ jau veiktų pilnu pajėgumu, dujų krizės Europoje veikiausiai nebūtų, bet dabartinis „Gazprom“ elgesys tik didina nuogąstavimus, kad dujotiekis gali būti naudojamas kaip politinio spaudimo įrankis. Dėl to, 40 Europos Parlamento narių jau kreipėsi į Europos Komisiją, reikalaudami ištirti „Gazprom“ veiksmus.
Biokuro kainos taip pat kyla drastiškai. Prognozuojama, kad šį šildymo sezoną jos gali siekti iki 220 Eur/Tne, kai pernai kaina svyravo apie 120 Eur/Tne.
Čia priežastys iš dalies kitos, iš dalies – tos pačios. Pirmiausia, pandemijos metu nepaprastai atsigavo DIY (angl. do it yourself) sektorius. Tai paskatino baldų pramonę didinti pajėgumus, todėl išaugo medienos poreikis. Šiai dienai biokuro gamintojai nesugeba konkuruoti su baldų pramone importuojant žaliavas. Be to, mūsų regione labai sumažėjo pažeistų medynų kirtimas.
Antra vertus, ne paskutinėje vietoje liko ir politika. Štai Baltarusija biokuro išteklius nukreipė į vidaus vartojimą. Šiuo metu ištekliai skirstomi celiuliozės, baldinių plokščių ir granulių gamybai. Tuo tarpu tarptautinėse kuro biržose Baltarusija prekiauja tik nedideliais kiekiais biokuro.
Toliau aiškinti turbūt nieko nebereikia. Brangus kuras reiškia ir brangią šilumą. Ir vis tik kažkaip išgyventi teks, tad ką galime padaryti, kad gyventojai kuo mažiau pajustų šios krizės pasekmes, o energetikos įmonės išliktų likvidžios?
Trumpuoju laikotarpiu labai svarbu užtikrinti, kad kainos nebekiltų. Kitaip tariant turime kuo skubiau sudaryti sandorius su dujų ir biokuro tiekėjais ir įsigyti kuro ateinančiai žiemai. Šiuo metu Vyriausybėje jau yra derinamas nutarimas, leisiantis sutrumpinti pirkimų procedūras ir greičiau sudaryti sandorius su pasirinktu tiekėju.
Antra, galime fiksuoti kainų kilimą taip, kaip tai buvo padaryta su dujomis ir elektra. Ir, be abejo, turime užtikrinti, kad mažesnes pajamas gaunantys gyventojai laiku ir vietoje gautų informaciją apie galimybę pasinaudoti kompensacijomis ir pasirūpinti, kad valstybės biudžete būtų numatytas pakankamas kiekis lėšų toms kompensacijoms išmokėti. Vien Vilniuje šiemet kompensacijoms numatyta per 1,5 mln. eurų, o 2022 m. – 1,9 mln. eurų. Priėmus Piniginės socialinės paramos įstatymo pakeitimą, kuriame keičiamos sąlygos asmenų naudai dėl šildymo kainų augimo, prognozuojama, jog kompensacijų suma 2022 m. gali išaugti ir iki 5 mln. eurų. Palyginimui, 2020 m. kompensacijoms buvo skirta vos daugiau nei 900 tūkst. eurų.
Tačiau ilguoju laikotarpiu gyventojai privalo atsigręžti į energijos vartojimo mažinimo sprendimus, pradedant pastatų renovacijos tempų didinimu ir šilumos punktų atnaujinimu. Čia ypatingai svarbus gyventojų sąmoningumas ir atsakomybė ne tik už savo turtą, bet ir sukuriamą poveikį aplinkai. Be abejo, valstybinė įmonė „Ignitis grupė“ turi paspartinti Vilniaus kogeneracinės jėgainės užbaigimą. Taip pat turime didinti energetinę nepriklausomybę investuojant į atliekinės šilumos panaudojimą, energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, įtraukti gaminančius vartotojus. Tik tokiu atveju galime įgyti imunitetą „Gazprom“ vykdomam energetiniam šantažui.
Ir kartu turime nustoti apsimetinėti, kad mūsų valstybė yra visagalė. Opozicija negali ir toliau manipuliuoti gyventojų nuomone ir siūlyti išgalvotus stebuklingus sprendimus. Tokie populistiniai šūkiai kaip valstybės ir savivaldybių energetikos įmonių dividendų paskirstymas gyventojų kompensacijoms ar kainos amortizavimui yra absurdiški. Dividendai ir taip grįžta į savivaldybių ir valstybės biudžetus. Vėliau tie patys finansai yra paskirstomi ten, kur jų labiausiai reikia (taip, ir kompensacijoms). O šį šildymo sezoną kai kurios įmonės apie dividendų išmokėjimą net pasvajoti negalės, priešingai – turės skolintis milžiniškas lėšas, kad galėtų užtikrinti šilumos tiekimą. Todėl padėkime politinių dividendų rinkimąsi į šalį ir kalbėkimės apie tikrąsias priežastis ir realius sprendimus.