Gera žinia, kad šildymo išlaidų kompensacijos Lietuvoje yra gana efektyviai sutvarkytos, jas gauti gali ne tik mažiausiai uždirbantys, tačiau ir vidurinės klasės atstovai, turintys gana stabilias pajamas. Atskiro aptarimo vertos temos apie tai, kodėl tiek mažai gyventojų pasinaudoja teise į kompensacijas ir kaip valstybei kenkia „pašalpinių visuomenės“ mitas. Šiandien apie tai nekalbėsiu, tiesiog viliuosi, jog situacijai energetikos sektoriuje tampant iš tiesų sudėtinga nacionalinė valdžia ir savivalda įdės visas pastangas, kad jiems priklausančias kompensacijas gautų kuo daugiau žmonių. Tai ne tik užtikrintų sotesnį ir oresnį konkrečių namų ūkių gyvenimą, bet ir leistų sumažinti socialinę įtampą ir gresiančius neramumus valstybėje.
Praėjusią savaitę Seime buvo atmestas demokratų sąjungos pasiūlymas Lietuvoje taikyti elektros kainų kompensaciją gyventojams šildymo kompensacijų sistemos pavyzdžiu. Mano galva, tai trumparegiškas, kenksmingas ir neatsakingas valdančiųjų žingsnis. Šiuo metu taikoma kompensavimo sistema, kai visi vartotojai gauna vienodą 9 centų už kilovatvalandę lengvatą, nėra nei socialiai, nei ekologiškai, nei ekonomiškai teisinga.
Didelės elektros kainos yra našta visiems, tačiau vieniems – tai pakeliamas nepatogumas, kitiems – paskutinis lašas, stumiantis į skolas, nepriteklių ir skurdą. Socialiai pažeidžiamiausi visuomenės nariai net ir elektros kainoms nepasiekus stratosferos sunkiai galėjo patenkinti būtiniausius išgyvenimo poreikius, o šiuo metu jų gaunamos pajamos yra labiau nei bet kada nepakankamos sąskaitoms padengti, tad besikaupiančios skolos garantuos skurdo gilėjimą, kuris neišnyks energetinei krizei pasibaigus. Valstybei ir visuomenei būtų naudinga pirmiausia pagelbėti šiems žmonėms sprendžiant iškilusią krizę ir apsisaugant nuo ilgalaikių pasekmių.
Ekspertai kritikuoja ir loginę bei ekologinę esamos kompensacijos pusę, mat kuo daugiau elektros žmogus suvartoja, tuo daugiau lėšų valstybė skiria kompensacijai. Kokia čia teisybė? Valstybė daugiau kompensuoja tiems vartotojams, kurie apsišviečia savo sodą ar pasišildo terasą, nei tiems, kurie kartą per savaitę įjungia skalbimo mašiną ir vakarus leidžia prietemoje, kad sutaupytų. Esama kompensacijos sistema neskatina taupyti energijos ar patiems ją gaminti, nenurodo kompensavimo lubų, neugdo atsakingo vartojimo. Tiesiog pabarsto keletą milijonų tiems, kuriems labai gražu naktį apšviestas baseinas.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) rekomenduoja plėsti ir stiprinti tikslinės pagalbos sistemas, tačiau vengti didelius biudžeto praradimus generuojančių sprendimų, tokių kaip mokesčių tarifų mažinimai. Šiuo metu valstybė taiko ne tikslinį, o universalų sprendimą ir laikinai dengia dalį išaugusios elektros kainos, subsidija taikoma visiems vartotojams, tačiau akivaizdu, kad tokios pagalbos nepakanka nepriteklių patiriantiems žmonėms ir tai negalės tęstis ilgai, nes tam reikalingos milijardinės sumos.
Nieko sisteminio, struktūrinio ir didelio šios krizės akivaizdoje nereikia, užtektų viską daryti laiku, o dar geriau iš anksto, pritaikyti keletą tikslinių priemonių ir už tą pačią sumą iš biudžeto pasiekti kur kas efektyvesnį rezultatą.
Puikus veikiančios sistemos pavyzdys yra šildymo sąnaudų kompensacijos. Jos pasiekia tikrai jų reikalingus gavėjus, lėšas skirsto savivaldybės, kurios atlieka kruopštų gavėjų tikrinimo ir kompensacijų skyrimo darbą, jomis beveik neįmanoma piktnaudžiauti ir pasiekiamas didžiulis lėšų panaudojimo efektyvumas. Kodėl gerai veikiančio mechanizmo negalima perkelti į elektros kaštų kompensavimą? Kam reikia išradinėti dviratį, kai jau yra veikianti, savivaldybėms, darbuotojams ir gyventojams pažįstama sistema, kurią galima išplėsti?
Elektros kaštų kompensavimas šildymo kompensacijų sistemos pavyzdžiu skatintų žmones taupyti, nes kompensacija būtų skiriama tik už tam tikrą, nustatytą energijos kiekį asmeniui. Norintys vis dar galėtų šildytis baseinus, tačiau už tai nebemokėtume iš valstybės biudžeto. Tokia kompensavimo tvarka, kai gaunama kompensacija susiejama su asmens pajamomis ir jų dalimi, išleidžiama sąskaitoms padengti, yra lanksti ir efektyvi, mat energijos kainoms krintant ar šeimos pajamoms padidėjus, žmonės nebegalės į ją pretenduoti.
Lygiagrečiai kompensacijoms ir pagalbai gyventojams išgyvenant sudėtingą šaltąjį sezoną turi eiti konkretūs valdančiųjų žingsniai, skirti elektros kainos reguliavimui. Valstybė turėtų vesti derybas su elektros tiekėjais visų kompensacijas gaunančių žmonių, vartotojų, vardu. Didelis įsigyjamos energijos kiekis leistų tikėtis gerokai palankesnių kainų elektros rinkoje. Kai valstybė derasi kelių šimtų tūkstančių elektros energijos vartotojų vardu, akivaizdu, kad kainą mažinti yra gerokai paprasčiau nei derantis pavieniams vartotojams. Valstybė yra patikimas mokėtojas ir partneris, su kuriuo neabejotinai sutiktų derėtis dauguma elektros gamintojų, tereikia parodyti iniciatyvą stabilizuojant padėtį rinkoje, o ne sprendžiant pasekmes, kai tos pačios lėšos panaudojamos gerokai mažiau efektyviai.
Efektyvus valstybės valdymas ir pagalba labiausiai jos reikalingiems, mano manymu, dažniausiai susiję su situacijos stebėjimu ir išmanymu, efektyvių įrankių naudojimu laiku ir vietoje, įsiklausymu į ekspertų ir kolegų patarimus bei nebijojimu diskutuoti ir klausti. Šių bazinių taisyklių aš labai linkiu išmokti dabartiniams valdantiesiems, nes už jų visažiniškumą ir amžinąjį „viskas gerai“ mes sumokame dar daugiau nei už aukso vertės elektrą.