Tad, jeigu norime atgrasyti Putino Rusiją ir padėti Ukrainai, metas susimąstyti apie ES gynybos pajėgumų stiprinimą. Pagaliau, reikia įgyvendinti pažadą, kurį ES valstybės narės deklaravo dar 2008 m. Lisabonos sutartyje, t.y. sukurti bendrą ES gynybos politiką. Pats laikas sukaupti politinę valią ir prisiminti šį pamirštą įsipareigojimą. „Pradėk nuo savęs“, – sakome žmogui, kuris nori tapti pokyčių katalizatoriumi. Lygiai taip pat ir europiečiams reikėtų pradėti nuo savęs – desperatiškai nesižvalgyti į JAV, o daryti viską, kad ES kuo greičiau ir reikšmingiau papildytų NATO pajėgumus. Tačiau, kad tai pasiektume, reikia atsisakyti konservatorių propaguojamo provincializmo ir nepasitikėjimo ES struktūromis.
Jau dabar per metus ES šalys narės išleidžia tris kartus daugiau pinigų gynybai nei Rusija. Tačiau, kaip dažnas pastebėtų, mūsų galimybės apsiginti patiems ir apginti Ukrainą yra pakankamai menkos. Taip yra todėl, kad ES gynybos pramonė yra itin fragmentuota, gynybos sistemos yra nestandartizuotos, o pirkimai skendi biurokratijoje. Todėl reikia kuo skubiau atsisakyti konservatorių įskiepytos ir mus silpninančios baimės gynybos srityje veikti kartu su ES. Atrodytų, kad tai visiems aiški tiesa, tačiau, matyt, tai reikia kartoti vėl ir vėl: tik koordinuodama gynybos strategiją ES – kartu su NATO – gali užtikrinti, kad visos šalys narės bus pasiruošusios atgrasyti priešą.
Įdomu – tai, kad taip mąsto ir dauguma ES piliečių. Antai Bruegel analitinio centro atliktame tyrime aiškiai nurodoma, kad dauguma europiečių nori didesnio ES bendradarbiavimo gynybos srityje, bendrų ginkluotės pirkimų ir progresinių mokesčių, kurie leistų finansuoti šiuos gynybos pajėgumus. Ir, iš dalies, ES jau žengia šiuo keliu: 2022 m. kovą buvo inicijuotas Europos Strateginis kelrodis, kurios tikslas – sukurti ir sustiprinti greitojo reagavimo pejėgumus, didinti ES kariuomenių mobilumą, telkti investicijas į gynybos pramonės augimą, stiprinti žvalgybinės informacijos analizės pajėgumus ir kt. Tuo tarpu 2024 m. inicijuota Europos taikos priemonė tapo svarbia paspirtimi didinti Ukrainai siunčiamos amunicijos gamybą. Galiausiai, reikia paminėti ir neseniai inicijuotą ES gynybos pramonės strategiją, kuri reikšmingai sustiprins ES gynybos pramonės parengtį – ES investicijos į gynybos pramonę bus vykdomos drauge, Europos mastu. Tačiau tai – tik pradžia. Norint, kad ES taptų stipria NATO partnere, reikia žengti kur kas glaudesnės ES gynybos sąjungos keliu.
Ką skubiai reikia daryti? Svarbiausias, visą ES gynybos strategiją apjungiantis, žingsnis tai – naujos, už ES gynybos strategiją atsakingos, eurokomisaro pareigybės sukūrimas. Jau nekalbant apie simbolinę šio žingsnio reikšmę, gynybos eurokomisaro egzistavimas leistų užtikrinti geresnę saugumo politikos integraciją tarp 27 ES šalių narių. Ar logiška, kad šiandien, Rusijos keliamai grėsmei nuolat augant, turime 27 skirtingas gynybos struktūras, kurių suderinamumas, deja, dažnai stringa? Tai yra tiesiog kvailystė – ES institucijos privalo tapti stipria platforma šalių narių gynybos struktūrų bendradarbiavimui ir praktikų sinchronizavimui. Gynybos eurokomisaro pozicija leistų sustiprinti ES šalių gynybos strategijos koordinavimą ir pagreitinti sprendimo priėmimo procesus. Svarbu ir tai, kad gynybos eurokomisaras sustiprintų ES interesų atstovavimą gynybos srityje pasaulyje – ES būtų geriau atstovaujama kaip viena, pasaulinę taiką užtikrinanti, jėga.
Viena sritis, kurioje gynybos eurokomisaro pareigybė būtų ypatingai svarbi – bendrų pirkimų organizavimas ir standartų unifikavimas. Organizuodama pirkimus vieningai, ES galės išsikovoti kur kas geresnes ginkluotės pirkimų sąlygas ir užtikrinti greitesnius užsakymų procesus. Tą parodė COVID-19 pandemijos metu vykdytas bendras vakcinų pirkimas. ES šalys narės galėjo reikalauti kur kas geresnių vakcinų įsigijimo sąlygų veikdamos kartu nei būtų galėjusios reikalauti veikdamos atskirai. Šiandien ES šalių narių ginkluotės, amunicijos pirkimai nuolat užstringa biurokratiniuose procesuose, o tai daro milžinišką žalą mūsų visų saugumui. Gynybos eurokomisaro pozicija leistų sumažinti šios problemos mastą.
Gynybos eurokomisaras galėtų inicijuoti ir kur kas ambicingesnę ES lėšų gynybai telkimo strategiją. Visos ES šalys pagal galimybes turėtų finansiškai prisidėti prie skubių darbų gynybos srityje. Apie kokius darbus kalbame? Antai ES turėtų telkti lėšas gynybos sąjungos vadovybės, komandinių štabų ir komunikacinės sistemos sukūrimui. Šiandien, neturėdami europinių institucinių pajėgumų gynybos srityje, mes susimokame dvigubai, kadangi visos ES šalys narys dubliuoja procesus, kuriuos galėtų vykdyti koordinuotai. Gynybos struktūrų vienijimas, be abejo, leistų pasiekti ir spartesnį ginkluotės standartų unifikavimą.
Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad ES šalys narės visada turės 27 skirtingas kariuomenes. Geriau integruota ES gynybos sąjunga bei naujos gynybos pareigybės ir tarnybos paprasčiausiai leistų unifikuoti ES gynybos sistemą ir efektyviau naudoti šalių narių resursus. Pavyzdžiui, kiekvienos ES šalies tam tikri daliniai – pagal savo kompetencijų braižą – galėtų būti priskirti prie ES jungtinių pajėgų, kurios skubiai reaguotų į iškilusias grėsmes.Negalima pamiršti ir šalutinės, bet ne ką mažiau svarbios ES problemos gynybos srityje – nepakankamų investicijų į karinės logistikos infrastruktūrą šalyse narėse. ES gynybos komisaras galėtų inicijuoti procesus, leisiančius alokuoti lėšas ir planuoti infrastruktūros – kelių, geležinkelių, uostų ir kt. – statybas ir atnaujinimą. Turime, kitaip tariant, užtikrinti, kad europinei gynybos sąjungai skirtos pajėgos būtų sustiprintos paneuropine logistine ir inrastruktūros sistema.
Ateityje reikės imtis ir kitų svarbių ES institucinių reformų, kurios leistų sustiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje. Reikia svarstyti ir apie geriau koordinuotą Europos Tarybos darbą gynybos srityje, t.y. kad ES gynybos ministrų posėdžiams galėtų pirmininkauti už gynybos sritį atsakingas politikas. Taip pat reikia sustiprinti ir Europos Parlamento vaidmenį, kad šis galėtų vykdyti aktyvią ES gynybos ir saugumo sistemos parlamentinę kontrolę.
Pabaigai, noriu pabrėžti, kad ES gynybos sąjungos stiprinimas nėra tik mūsų valstybės saugumo ramstis, bet visos ES reindustrializacijos ir strateginės autonomijos variklis. Kitaip tariant, gynybos politikos sinchronizavimas sustiprins visą ES institucinę struktūrą. Taigi užuot virkaudami, kad esame vienui vieni, turėtume ryžtingai klausti: ką galime daryti savo kieme ir ką galime daryti kartu su ES partneriais jau dabar? Jeigu iš tiesų norime atgrasyti priešą kritiniu momentu ir netapti politinių pasikeitimų JAV įkaitais, tokia taktika – vienintelis mūsų šalies saugumo garantas.
