Dar daugiau – šios sąvokos, kurios turinys yra pakankamai aiškiai apibrėžtas, naudojimas yra rinkėjų apgaudinėjimas, o kalbant įprastais verslo terminais – apgaulinga reklama. Jei tai yra draudžiama veikla versle ir ekonomikoje, kodėl ją turėtume toleruoti politikoje?
Pats premjeras per beveik ketverius šios kadencijos metus daug kartų įrodė, kad jis nėra joks socialdemokratas. Jis užsipuolė profsąjungas ir kaltino jas ryšiais su priešiška valstybe, kai vyko mokytojų streikas. Pataikavo stambiesiems bankams ir pensijų fondams, kuomet reikėjo pertvarkyti tikrai nesocialdemokratinę antrąją pensijų sistemos pakopą.
Jis vis dar nepanaikino socialiai neteisingos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos, kuria jau daug metų naudojasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai, sudarydami gyvybės draudimo sutartis. Premjeras toleruoja finansinio lupikavimo apraiškas būsto paskolų ir „greitųjų kreditų“ atveju.
Visi šie faktai, o taip pat naujausias jo akibrokštas – antisocialinio Darbo kodekso priėmimas Seime – liudija, kad Socialdemokratų partijos vadovas neatstovauja nei dirbančiųjų, nei mažas pajamas gaunančių piliečių interesams. Nors tai yra kertinis šios partijos elektoratas.
Naujojo Darbo kodekso atveju prieš premjero vairuojamą buldozerį bandė protestuoti jo paties partijos narių grupelė. Matyt, tiek – keliolika ar keliasdešimt – šioje politinėje organizacijoje ir yra tikrųjų socialdemokratų. Tikrai nepakankamai, kad taip galėtų būti vadinama visa partija. Dirbančiųjų ir vartotojų teisių gynimas, profsąjungų rėmimas ir stambaus verslo, ypač finansinių lupikautojų, tramdymas turėtų būti socialdemokratų skiriamieji bruožai. Akivaizdu, kad ši partija ir jos lyderis tuo nepasižymi. Maža to, realūs veiksmai liudija, kad jie elgiasi visiškai priešingai.
Su A. Butkevičiumi bandžiau dirbti dvejus metus. Todėl dabar kaip ant delno matau visus jo manipuliavimo ir demagogijos triukus. Įsitikinau, kad jo tikslas – propagandistų, apmokamų mūsų visų pinigais, pagalba kurti „išmintingo lyderio“ įvaizdį. Jis pats, vietoje to, kad kartą per savaitę, sukvietęs visų žiniasklaidos priemonių atstovus, išsamiai informuotų apie priimtus sprendimus ir aiškiai atsakytų į klausimus, važinėja į kiekvieną įmanomą televiziją ir radiją, užsiima demagogija ir siekia išlaikyti pozicijas reitingų lentelėse.
Premjero propagandistai bando kurti įvaizdį, kad jo vadovaujama partija atstovauja ir skurdžiai gyvenančių pensininkų interesams, be kurių balsų neįmanoma laimėti rinkimų. Šis įvaizdis - taip pat tuščia iliuzija. Kuomet 2013 metais siūliau pertvarkyti pensijų sistemą ir jau nuo 2014 metų padidinti senatvės pensijas, jis atsisakė tai svarstyti.
Sudarant 2015 ir 2016 metų „Sodros“ biudžetus, kuriuose, artėjant rinkimams, šioks toks pensijų didinimas jau buvo numatytas, jis nesibodėjo šiukščiai pažeisti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20-ąjį straipsnį. Nepaisant to, kad apie šį pažeidimą jį informavau ne vieną kartą. Matyt, jo manymu, vyriausybės vadovas yra aukščiau kažkokių ten įstatymų. Jam žinant minėtą įstatymą pažeidė ir Seimas, ir Prezidentė. Taip jis „pakišo“ ir juos.
Tuo metu, atlikus elementarius veiksmus, kuriuos diktuoja paprasčiausia finansinė logika ir numato galiojantys įstatymai, pensijas jau šiandien galima būtų padidinti ne keliais, o 40 eurų per mėnesį.
Dėl premjero ir jo vadovaujamos vyriausybės veiksmų „Sodros“ atžvilgiu kiekvienas senatvės pensininkas per trejus metus, pradedant nuo 2014 metų, neteks mažiausiai 1500 eurų. Turiu omeny vengimą perkelti „Sodros“ skolą ir pensijų fondų finansavimą į valstybės biudžetą. Per metus „Sodra“, o tai pirmiausia reiškia dabartinius pensininkus, palūkanų mokėjimui į valstybės biudžetą ir įmokų pervedimui į pensijų fondus priversta skirti 300 mln. eurų. Per trejus metus susidarys 900 mln. Padalinus šią sumą iš 600 tūkstančių senatvės pensininkų ir gauname šią 1500 eurų skolą kiekvienam iš jų.
Išvardintų faktų tikriausiai pakanka įsitikinti, kad premjeras A. Butkevičius nėra joks socialdemokratas. Mūsų visų pinigais beveik ketverius metus finansuojama premjero įvaizdžio kampanija neturi nieko bendro su tuo, kas jis yra iš tikrųjų. Mano vertinimu, jis – abejotinos moralės, vidutinio intelekto politinis veikėjas, gerai įvaldęs politinės demagogijos ir manipuliavimo „meną“.
Tai, ką jis ne vieną kartą pasakė apie dabar galiojančio Darbo kodekso veikimą, diskredituoja jį ir kaip Vyriausybės vadovą. Premjeras ne vieną kartą viešai pareiškė, kad devyniasdešimčia procentų atvejų dabartiniame Darbo kodekse numatytos darbuotojų atleidimo tvarkos nesilaikoma – jie verčiami išeiti savo noru. Kam reikalingas Vyriausybės vadovas, deklaruojantis, kad nesilaikoma galiojančio Darbo kodekso, bet nesiimantis jokių veiksmų?
Vienintelė interesų grupė, kuriai akivaizdžiai naudingas naujasis Darbo kodeksas, yra stambieji užsienio investuotojai. Jiems, skirtingai nuo nemažos dalies kitų verslininkų, nesinori pažeidinėti įstatymų, atleidžiant darbuotojus ir verčiant juos išeiti „savo noru“. Tad premjeras šiuo atveju ir atstovavo šiai verslo grupei. Kitais aukščiau paminėtais atvejais jis atstovavo stambiesiems bankams, „greitųjų kreditų“ įmonėms ir pensijų fondams.
Įdomu, kaip turėtų vadintis partija, kuriai vadovauja toks žmogus? Nežinau, bet žodžio „socialdemokratai“ jos pavadinime tikrai neturėtų būti.