Arba kažkas ne taip mums pateikiamame pasaulio suvokime.
Arba mums siekiama pateikti ne tokį pasaulio suvokimą.
Lygtis su trimis nežinomaisiais, kurią galima bandyti pritaikyti siekiant išspręsti ne tik Lietuvos vidaus bei užsienio politikos problemas. Ją galima bandyti pritaikyti ir sprendžiant tarptautinės bendruomenės bei Europos ir pasaulio politikų dėliojamą pasjansą dėl taikos, kuriame nuolat refrenu skamba žodis karas.
Ar mes jau kariaujam, ar dar tik ruošiamės? Jei kariaujam – tai su kuo? Teroristais, viena kaimynine valstybe, kitatikiais ar su sveiku tautos protu ir elementaria logika?
Nekariaujam, dar tik ruošiamės? Kam – teroristų išpuoliams, demokratijos laidotuvėms, Lietuvos okupacijai?
Gal nesusireikšminkim? Šiaip tai žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, kaip mačiau, labiausiai Kalėdoms ruošiasi. Nepaisant išpuolių Paryžiuje ir Londone.
O mes vis profesionalaus karininko neprofesionaliai pateiktose istorijose kaip viename minkštame daikte trypčiojame.
Jeigu kas nors, neturintis Lietuvos pilietybės, šaudė uždaruose (bent tokie turėtų būti) Lietuvos kariniuose poligonuose, reikėjo tai seniai dokumentuoti, užkardyti ir pažeidimus atitinkamai įvertinti.
Jeigu bet kuris jėgos struktūrose laipsnį turintis asmuo prieš metus, dvejus ar dar anksčiau kada nors ne tik veiksmu, bet ir žodžiu ar atvaizdu, bet kur, neišskiriant ir feisbuko, parodė savo nelojalumą Lietuvai arba lojalumą kitai valstybei, jo vadai ir tada galėjo ir dabar gali tokiam parodyti duris link darbo biržos. Per dieną, dvi. Na gerai, per tris dienas.
Ką vaidiname ir kam?
Valstybė nėra skuduras valytis kojoms. Visuomenė nėra avinų banda, kuri tikėtų mekenimą primenančiais argumentais. Tiesa, daugeliu atveju, tie argumentai gal net ir to neprimena.
Vidaus tarnybos pirmas pulkas, iš kurio vėliau gimė šiandien linčiuojama Viešojo saugumo tarnyba, per dvidešimt penkerius metus sugebėjo laiku ir profesionaliai užkardyti bet kurias riaušes, prasidėjusiais nesvarbu kurioje įkalinimo įstaigoje. Jos buvo laiku lokalizuotos ir niekuomet neišplito Lietuvoje. Net ir sausio įvykių 2009 metais metu VST vyrai pasirodė pakankamai profesionaliai, nors, mano supratimu, ginklų naudojimas buvo perteklinis, būtų užtekę ir fizinės jėgos.
Čia žinoma, aš jau nekalbu apie tai, kad ta jėga tuometinės valdžios įsakymu iš viso negalėjo būti panaudota. Tiesiog reikia atsižvelgti į situaciją, kurioje tuo metu veikta: gal vienų baimės akys buvo gerokai per didelės, o kitų noras išsitarnauti - gerokai per uolus.
Politikai nebemoka ar nebenori vertinti visuomenės. Tai nuodėmė, kaltes dėl kurios, deja, turės išpirkti, ta pati visuomenė.
Nes į demokratiją politikai šiandien įdeda visai kitokią prasmę, negu joje savo turinį mato visuomenė.
Jai demokratija – tada, kai tautos ar valstybės žmonių dauguma išreiškia savo norą, pasitikėjimą ir prielaidas, o valdžia to laikosi.
Demokratija daugelio Europos politikų suvokime šiandien reiškia anaiptol ne tuos dalykus. Jiems tai yra pritarimas didžiųjų Europos valstybių siekiams bei lozungams, pritarimas laisvam pabėgėlių judėjimui ES ribose ir vėliau iš to sekanti nuostata kurti vieningas Europos valstijas. Jei tu tam nepritari – esi nedemokratiškas.
Čia mažiausia, kuo gali būti apkaltintas. Dar esi rusofilas, Putino tarnas ir naudingas idiotas. Tokia demokratų žodžio išraiška pastaruoju metu jau nieko nebestebina. Nors vargu ar tai galima laikyti žodžiu – tai primityvi propaganda.
Tačiau tokia jos nuostata ir nuolatiniai tokio stiliaus pakeiksnojimai per įvairiais visuomenės informavimo priemones kasdien patiria smūgį po smūgio. Štai tik nuosekli pastarųjų mėnesių kronika, sudėliota pagal Lietuvos ir pasaulio agentūrų pranešimus.
„(BNS. 2015 m. spalio 19 d.). Šveicarijos rinkėjai sekmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose, kuriuos temdė nuogąstavimai dėl Europos migrantų krizės, pirmenybę atidavė dešiniųjų stovyklai, o didžiausia šalies partija iškovojo rekordinį vietų skaičių.
Populistinė Šveicarijos liaudies partija (SVP), žinoma dėl savo tūžmingų antiimigracinių, antiislamiškų ir euroskeptiškų kampanijų, 200 vietų žemuosiuose parlamento rūmuose užsitikrino 65 vietas. (...)“
Aš apsimesiu nematantis tūžmingų epitetų, paprastai neturinčių išskirti objektyvia ir nešališka save laikančios agentūros.
Kitas pavyzdys: „(ELTA. 2015 m. gruodžio 7 d.). Pirmąjį vietos valdžios rinkimų ratą Prancūzijoje laimėjo kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas (FN), surinkęs maždaug 28 proc. balsų. Paskelbus rinkimų rezultatus, M. Le Pen pavadino FN „pirmąja Prancūzijos partija“.
„Mes pašaukti siekti nacionalinės vienybės, kurios reikia šaliai“, – sakė ji“.
Trečia situacija: „Danija ketvirtadienį vykusiame referendume nubalsavo prieš vyriausybės pasiūlymą priimti Europos Sąjungos teisingumo taisykles, baiminantis, kad tai suteiktų daugiau galių Briuseliui.
Danija surengė jau aštuntą referendumą dėl santykių su Europa per buvimo ES laiką nuo 1972 metų. Balsų santykis šįkart buvo beveik toks pats kaip per 2000 metų referendumą dėl euro įvedimo, kai „Ne“ stovykla, pasisakiusi prieš eurą, laimėjo surinkusi 53,2 proc. balsų“.
Tai tik keli pranešimai, šiandien iliustruojantys labai aiškų bent jau trijų ES valstybių piliečių nusiteikimą dėl svarbiausių politikos klausimų. Vieni pasisakė demokratiškuose rinkimuose, kiti – demokratiškai surengtame referendume. Demokratinių procesų rėmuose visuomenė labai aiškiai politikams išreiškė savo nuostatas ir lūkesčius.
Ar tuoj ir vėl pasipils komentarai, kaip žmonės buvo apgauti ir išgąsdinti dėl migrantų? Arba kaip prisižiūrėjo Rusijos televizijos propagandos ir tyčia kaišioja pagalius į darniai riedantį vieningos Europos vežimą?
Tačiau gal užtenka tą visuomenę ir jos siūlymus įvertinančius politikus pravardžiuoti? Pripažinti, kad dalis ideologinių klišių ir štampų neveikia (arba veikia kaip tik priešingai) ir iš esmės peržiūrėti siūlomą vieningos Europos koncepciją. Pripažinti, kad ji negali būti vieninga biurokratine ir finansine prasme, kad dauguma valstybių negali klausyti vienos ar kitos didesnės ES ar grupės valstybių ir jokios valstybės visuomenė negali pritarti jos sunaikinimui, kuriai pagrindą kartas nuo kart pasiūlo vienas ar kitas Europos politikas.
Mes vis bandome įsiklausyti į įvairių politikų pasiūlymus. Vertinti, ką sako vienas, ką – kitas. Ieškoti paslėptų prasmių ar iracionalių dalykų. Gal kartais labiau verta įsiklausyti į kitus žmones. Štai ką sako rašytoja iš Latvijos Mara Svyrė:
„Tokia atvykėlių gausa Europoje tiesiog gąsdina. Tai, kas dabar vyksta, yra karas be ginklų. Europa užkariaujama. Mane stebina ir aš tikrai nesuprantu, kaip įmanoma taip paprastai priplaukti prie kranto su laivu iš kito pasaulio krašto ir be problemų įžengti į kitą šalį?“.
O štai buvusio modelio iš Kanados Hannos Bohman, šiandien kartu su kurdais kovojančios prieš taip vadinamą „Islamo valstybę“, žodžiai:
„Mūsų nedaug, bet mums iš tiesų rūpi žmonija. Mes tikime, kad elgiamės teisingai, mėgindami sustabdyti blogį ir padėdami tiems, kurie negali apsiginti patys. Mes esame kalavijas, kurį sudaro žmonės iš viso pasaulio, nebelaukiantys, kol jų šalių vadovybė juos vėl nuvils. Mes patys įgyvendiname pokyčius, kuriuos norime matyti“.
O ponas Martinas Šulcas, Europos Parlamento pirmininkas sako, kad „daugelio vyriausybių grįžimas prie nacionalinio mąstymo yra pražūtingas“.
Kodėl mus taip norima paklaidinti tarp paprastų sąvokų?