Mus bando įtikinti, kad balta nebėra balta, bet gali būti ir pilka.
Ir juoda spalva nėra juoda, bet mums tik taip atrodo.
Įkyriai bandoma primesti, kad iš tų spalvų šiandien svarbiausia yra žydra. Arba visos vaivorykštės spalvos.
Taip sako kai kurie Europos Sąjungos veikėjai. Tos sąjungos, kuri kol kas žingsnis po žingsnio siekia Europoje eliminuoti krikščionybę ir jos simbolį kryžių. Kuri dar nesako, kad jį galėtume pakeisti pusmėnuliu ar kuriuo kitu simboliu, bet kurios veikėjai bet kuria proga kalba apie politinį korektiškumą, išradinėja bendrinę lytį ir net mažiausias nacionalinės sąmonės visuomenėje apraiškas vertina kaip nacionalsocializmą ir juo gąsdina Europos tautas.
Kodėl Lietuvos politikai taip vengia kalbėti apie netradicinės seksualinės pakraipos asmenis? Gal dėl to, kad jie pernelyg susireikšmina, pernelyg aštriai reaguoja į nepalankius vertinimus ir bet kuria kaina siekia pabrėžti savo išskirtinumą. Neva išskirtinai kenčiantys dėl neva ribojamos laisvės propaguoti savo įsitikinimus ir rodyti savo džiaugsmą, kad tikra ir stipri meilė yra ir tarp tos pačios lyties asmenų.
Pripažindamas, kad žmonės gali turėti ir tokius įsitikinimus, nemanau, kad asmeninius džiaugsmus ir potyrius reikėtų siekti paversti visuomeniniais, visuotinai pripažįstamais ir priimtinais kaip norma. Nes iš tiesų tai nenormalu, kadangi pasaulis per tūkstantmečius ir milijonus metų kūrėsi iš vyriškojo ir moteriškojo prado.
Paradoksalu, kad šiandien to paties pasaulio žmonės siekia, kad to nebematytume ir nebevertintume, o vertintume visai kitus, antraeilius dalykus.
Poetas Justinas Marcinkevičius vienoje iš savo dramų savo herojaus lūpomis yra pasakęs tokį sakinį: „Aš kaltinu visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo“. Ko jau, ko, bet šio dalyko iš tiesų turime apsčiai. Anais laikais Centro Komiteto (buvo toks vienos partijos organas, kur dabar Vyriausybė Gedimino prospekte Vilniuje įsikūrusi) koridoriuose sklido nuogąstingi šnabždesiai: „Tik neužrūstinkime Maskvos“... .Dabar kartais ir šiuose, ir kituose gali išgirsti panašų refreną: „Tik neužrūstinkime Briuselio“... .
Baimė ir pataikūniškumas ne kartą kėlė rimtas problemas Lietuvos valstybingumui. Prisitaikėliškumas, žiūrėjimas į stipresnio burną, pataikavimas siekiant naudos sau ir keliaklupsčiavimas pražudė abiejų tautų Respubliką.
Abchazų rašytojas Fazilis Iskanderas dar 1982 metais parašė nuostabią apysaką „Triušiai ir smaugliai“. Joje rašoma apie tai, kad pirmieji į smauglių nasrus patenka dėl to, kad šie neva užhipnotizuoja ilgaausius. Tačiau iš tiesų yra kitaip: pačių triušių baimė pamačius smauglius, pakerta šiems kojas.
Būtent vienų baimė ir ugdo kitų drąsą. Nes be mūsų baimių ir jie nebūtų tokie drąsūs. Tai suprasdamas, popiežius Jonas Paulius II aštuntajame dešimtmetyje gimtojoje Lenkijoje ir pasakė: “Nebijokite“.
Nepaisant to, kad šiandien Lietuvą bandoma priskirti prie turtingų šalių, mes tokie nesame. Tačiau aš niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati. Ir pati spręs, kokias tradicijas ar religiją jai išlaikyti.
Lietuva, ypač jos sostinė Vilnius, visada buvo daugiatautiškumo lopšys. Čia greta gyveno ir taip gerai sugyveno įvairių tautų žmonės, kad kai kurios Europos valstybės galėtų šito dar pasimokyti. Pakantumas ir tolerancija, kaip ir darbštumas, visuomet buvo vieni iš bruožų, kuriais išsiskirdavo lietuviai. Gaila, kad vis dažniau juos pakeičia abuojumas, žiūrėjimas sau po nosimi ar tik į savo kišenę.
Kodėl aš pradėjau nuo supainiotų sąvokų?
Vieni sako, kad namai yra ten, kur Tėvynė.
Kiti andai atitaria, kad Tėvynė esti ten, kur namai.
Tretiems tėvynės sąvoka tampa ta valstybė, kurioje gali dalyvauti kokiame įvairiaspalviame parade, susijungti vienalytės santuokos saitais.
Man Tėvynė yra Lietuva. Su savo istorija, kultūra, tradicijomis, čia išpažįstamomis religijomis. Su galustalėje sėdinčiu tėvu, su pusryčius vaikams gaminančia motina, su sekmadieniais skambančiais bažnyčių varpais. Su jos pakelėse nokstančias javais, iš kurių bus iškepta duona.
Kad galėtume jos atsilaužti visi, nebijodami eiti kalbėti maldos už Lietuvą.