Galima iki užkimimo ginčytis dėl to, ar Lietuvoje jau yra susiformavusi vidutinė klasė. Tačiau abejoti nebereikia dėl vieno akivaizdaus fakto: Europos valstybėse labai sparčiai formuojasi nauja, nepriteklių ir socialinės atskirties klasė. Kuriai nuolat trūksta pajamų vartojimui ir oriam pragyvenimui.
Europos Sąjungos valstybėse nuolat tariant burtažodžius apie ekonominį augimą ir vartojimo skatinimą, socialiniai dalykai atsidūrė antrame plane. Valstybių politikai, kurdami mažumai pelną kaupiančią ekonomiką, nuošalėje paliko didesnę dalį žmonių, vardan kurių gerovės ta ekonomika turėtų klestėti.
Toliau didėjantys skirtumai tarp turtingųjų ir neturtingų šalių, atskirų socialinių sluoksnių pačiose valstybėse, nepriimtini humanitariniu požiūriu ir sukelia įtemptus socialinius santykius. Gerovė yra daug daugiau negu vien materialios pragyvenimo dedamosios. Gerovė turi gyvybiškai svarbius socialinius ir psichologinius aspektus. Klestėti reiškia ir gebėjimą duoti bei gauti meilę, džiaugtis pagarba bei įvertinimu, prisidėti naudingu darbu ir jausti priklausomybę ir pasitikėjimą bendruomenėje. Trumpai tariant, svarbus gerovės komponentas yra galimybė prasmingai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Tačiau kaip prasmingai visuomenės gyvenime gali dalyvauti darbo neturintys ir sunkiai galą su galu suduriantys asmenys? Nedarbo lygis kai kuriose valstybėse narėse ir toliau nuolat auga ir 2014 m. Europos Sąjungoje sudarė daugiau kaip 10 procentų. Visi ekonomistai puikiai žino, kad natūralus 4-5 procentų nedarbas valstybėje nekelia didelių problemų ir neskatina socialinės atskirties. Tačiau du kartus didesnis nedarbas yra ne tik socialinė problema, bet ir grėsmė stabilumui visuomenėje.
Taip pat turime įvertinti ir keleto pastarųjų metų tendencijas. Nuo krizės pradžios 2008 metais Europos Sąjungos valstybėse daugiau kaip 10 milijonų žmonių išaugo ta visuomenės dalis, kuriai gresia skurdas arba socialinė atskirtis. Bendrijos šalyse tokių žmonių dalis jau sudaro daugiau kaip 122 milijonus – tai jau kone kas ketvirtas ES valstybių gyventojas.
Didėjanti gaunamų pajamų nelygybė dar labiau didina socialinę atskirtį, o įvairios nedarbo išmokos, subsidijos bei pašalpos, įvairios lengvatos jos anaiptol nemažina. Nereikia užmiršti ir to, kad demografinės problemos ir senėjanti visuomenė ir toliau turės įtakos socialinės atskirties didėjimui. Būtina ieškoti kitų būdų tai socialinei atskirčiai mažinti.
Vienas iš mano pasiūlytų – nustatyti vienodas minimalias pragyvenimui ES valstybėse reikalingas pajamas vienam asmeniui.
Manau, kad ES šalyse turi būti nustatytas bendras vieno asmens minimalių pajamų kriterijus, o tas minimalias pajamas privalėtų garantuoti specialus Europos fondas, kurio įsteigimas galėtų būti Europos Komisijos rūpestis.
Siūliau, kad Komisija taip pat galėtų imtis teisėkūros iniciatyvos, jog visoje ES būtų nustatytas pragyvenimo lygį atitinkantis minimalių bazinių pajamų kriterijus. Šiai iniciatyviai pritarė beveik du šimtai Europos Parlamento narių iš įvairių ES valstybių.
Prieš keletą dienų gavau atsakymą iš Europos Komisijos. Jame sakoma, kad siekiant remti valstybių narių skubios socialinės pagalbos sistemas, buvo įsteigtas naujas Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondas. Komisija pripažįsta, kad kol kas nėra pateikusi teisėkūros iniciatyvos dėl minimalių pajamų.
„Komisija kartu su valstybėmis narėmis taip pat pradėjo rengti bendrą orientacinių biudžetų sudarymo metodologiją . Šias priemones galima panaudoti kuriant minimalių pajamų sistemas ir tokiu būdu padėti užtikrinti tinkamą asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama, socialinę apsaugą“, - sakoma Komisijos vardu atsiųstame atsakyme.
Tai kol kas tik nedidelis žingsnis į priekį. Džiugina, kad Komisija kategoriškai nepasisako prieš teisėkūros iniciatyvą dėl minimalių pajamų. Jai yra atviras kelias ir manau, kad juo pasuks ir dar daugiau Europos Parlamento narių.
Būtų labai gerai, jeigu būtų priimta ES direktyva, kuri įpareigotų visas valstybes nares įvesti minimalių bazinių pajamų sistemą. Ji galėtų sušvelninti socialinius krizės padarinius, padėtų užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, apsaugoti pagrindines žmogaus teises, garantuoti ekonominių ir socialinių tikslų pusiausvyrą, teisingai paskirstyti išteklius ir pajamas, sumažinti emigracijos bei imigracijos į bendrijos nares mastus; sumažinti socialinę atskirtį tarp bendrijos gyventojų.
Tačiau tam būtina viena svarbi sąlyga – taika Europoje. Tikėkimės, kad artimiausiu metu ją pavyks pasiekti.