Šiandien iš tiesų susiduriame su galybe problemų dėl neefektyvaus valstybės valdymo, nesusikalbėjimo tarp institucijų ir ministerijų, teisės aktų neatitikimo gyvenimo realijoms.
Pertvarkos reikalauja su pilietybe, rinkimais, referendumais susiję įstatymai. Būtini ir kai kurie Konstitucijos straipsnių pakeitimai, kad valdžių atskyrimo principas veiktų ne tik deklaratyviai, bet ir realiai.
Teisingumo ministro J. Bernatonio pasiūlymas dėl Seimo nario mandato stiprinimo yra laiku ir vietoje. Priminsiu, kad neseniai jis visuomenei pasiūlė įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos, ministro siūlymu, jeigu tam pritartų Seimas, į jį išrinkti Europos Parlamento nariai netektų mandato.
Lyg ir teisinga idėja: kam blaškyti rinkėjus, skatinti jų dvejones – pasirinks darbą Seime, gavę rinkėjų pasitikėjimą, ar paniekins tą pasitikėjimą? Juk mėgstama sakyti, kad tokiu būdu rinkėjai paprasčiausiai apgaudinėjami. Tad politikas tarsi griebia jautį už ragų: anot jo, taip būtų užpildytos iki šiol teisės aktuose paliktos spragos, kurios leido klaidinti rinkėjus.
Tačiau žvilgtelėkime į šį pasiūlymą iš visų pusių. O kaip su kitais renkamas pareigybes užimančiais politikais? Pavyzdžiui, savivaldybių merais, kurie dalyvaus Seimo rinkimuose. Tokių tikrai bus. Turbūt net kiekvienoje partijoje. Bet ar ir šiuo atveju nereikėtų taikyti to paties apsisprendimo principo?
Juk ir meras, juolab, po pastarųjų vietos savivaldos rinkimų tiesiogiai išrinktas gyventojų, tarsi yra jiems įsipareigojęs ir jų pasitikėjimo negalėtų iškeisti į naujų rinkėjų pasitikėjimą? Ar galėtų?
Na, o kaip dėl Ministro pirmininko ir Vyriausybės ministrų? Daugelyje valstybių vykdomoji valdžia yra anaiptol ne formaliai atskirta nuo įstatymų leidžiamosios. Šito kol kas nėra Lietuvoje. Turbūt ne visai normalu, kad Seimo narys balsuoja už konkrečius įstatymus, o vėliau jau kaip premjeras ar ministras juos įgyvendina. Atsisakykime tokios ydingos praktikos.
Siūlyčiau nebijoti eiti dar toliau. Reformuojant politinę sistemą, Seimo narius rinkti tik tiesiogiai, ir tik vienmandatinėse rinkimų apygardose. Be to, sumažinti Seimo narių skaičių proporcingai pagal gyventojų mažėjimą nuo 1992 metų, kai priimta Konstitucija.
Dėl tokių pasiūlymų laukia ne tik įstatymų, bet ir Konstitucijos pakeitimai. Suprantu, kad tai pakankamai sudėtingas ir neprognozuojamas procesas. Tačiau toliau murdytis tokioje neapibrėžtumo baloje reiškia tik viena: toliau griauti visuomenės pasitikėjimą politine sistema kaip valstybės valdymo forma, skatinti nihilistines nuotaikas visos valdžios atžvilgiu.
Manau, kad pirmas žingsnis, dėl kurio turėtume susitarti, galėtų būti toks: visuomenės pasitikėjimo politikui mandatas yra vienas ir vienintelis tam periodui, kuriam jis buvo suteiktas. Yra numatytas kadencijos laikotarpis ir per jį kituose rinkimuose pareigas užimančiam ir rinkėjų pasitikėjimą gavusiam asmeniui dalyvavimas yra draudžiamas. Nori dalyvauti naujuose rinkimuose – prieš juos atsisakyk ankstesniuose gauto mandato. Tokiu atveju bus išlaikytas ir tarptautinėse konvencijose numatytas principas kiekvienam piliečiui ne tik sudaryti galimybę dalyvauti rinkimuose balsuojant, bet ir būti renkamam.
Ponios Rimos Baškienės siūlymas didinti piniginį užstatą kandidatams į Seimą, jei jie jau turi kitą, su parlamentaro darbu nesuderinamą mandatą, manau, šiuo atveju problemos neišspręs.
Kita vertus, nepamirškime, kad kai kuriose demokratijos šalyse, kaip, pavyzdžiui, JAV, sudarytos galimybės, kad kiekvienas šalies pilietis galėtų tapti prezidentu ar kongresmenu. Sudarykime ir mes panašias galimybes. Tik ne primityvias. Sudarykime sąlygas rinkti ir pasirinkti kandidatus priešrinkiminiuose pasirinkimuose iš partijų ir visuomenės pasiūlytų kandidatų. Kad būtent juose didžiausią pasitikėjimą gavę, o ne nustatytą skaičių rinkėjų parašų surinkę politikai varžytųsi dėl visuomenės pasitikėjimo ir noro matyti būtent tą kandidatą svarbiame valstybės poste. Sunku ir sudėtinga to pasiekti? Bet pabandykime.
Politinė taryba – Konstitucijoje neįteisintas valstybės valdymo organas ir jos sprendimai, jeigu jie nesukelia konfrontacijos tarp partnerių, nėra analizuojami ir persvarstomi. Bet tai anaiptol nereiškia, kad tokia taryba yra antikonstitucinė. Ta taryba - anaiptol ne dabartinės valdančiosios daugumos išradimas. Kitokiu pavidalu ji buvo ir tada, kai po 1990-ųjų metų valstybę valdė V. Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba.
Bet šiuo atveju yra svarbus ne tik jos konstitucingumo klausimas, bet ir pakankamai platus jos neapibrėžtumas. Ar tokia daugumos valdžios institucija visuomet įgali priimti subalansuotus sprendimus, svarbius valstybei, o ne atskiroms koaliciją sudarančioms partijoms? Tai galėtų būti retorinis klausimas, jeigu jis neužkabintų esminių sprendimų valstybėje priėmimo principų.
Nekalbant apie tai, kad šalies užsienio politika pagal Konstituciją yra patikėta vienai institucijai, o jos vidaus politika – jau kitai. Bet taip negali būti, nes viena yra neatsiejama nuo kitos ir joks vaikas negali būti tarp dviejų auklių. Tokio dualizmo pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tačiau jie bet kuriuo atveju reiškia tik neigiamą valstybės politikos krūvį.
Nauji geopolitiniai iššūkiai reikalauja ir naujų, nestandartinių sprendimų, drąsos ir ryžto juo priimti. Į Europą plūstantys pabėgėliai, ekonomikos lėtėjimas ir nesaugumo jausmas pasaulyje neprideda teigiamų emocijų ir Lietuvoje. Privalome susitelkti: ir dėl pilietybės klausimo, ir dėl valstybės valdymo reformų, ir dėl kitų esminių valstybingumo dalykų. Pirmiausiai – dėl tautos kaip valstybės išlikimo garanto. Dėl valstybės ir jos valdžios, kuri būtų pakankamai savarankiška bei įgali spęsti daugelį šaliai iškylančių problemų. Dėl žmonių, gyvenančių šiame nedideliame žemės lopinėlyje, kurį dažnas vis dar pavadiname Tėvyne.