Nustebinsiu, teigdama, kad šiandien kariniu požiūriu esame saugesni, nei buvome prieš metus ar pusantrų. Kodėl? Todėl, kad esame nubudę.
Galėjome būti „paimti“ miegantys, miegančio NATO glėbyje. Karinę eskalaciją ir rimtas karines reformas prie mūsų sienų Kremlius pradėjo ne vakar, pradėjo 2008 m. Jų tikslas – apsupti Baltijos valstybes, atkirsti nuo likusios NATO teritorijos, susilpninti NATO galimybes čia veikti.
Gali būti, kad jeigu ne Maidanas praėjusiais metais, procesai ir toliau galėjo vykti latentiškai ir apie 2018–2020 m. panaši operacija, kokia vyko Kryme, galėjo būti scenarijumi Baltijos valstybėms, užklumpant nepasiruošusį NATO. Šiandien jau yra kitaip, matyt, scenarijai yra perdėliojami. Prieš dvejus metus gal tik penki žurnalistai, viena dešimtis politikų ir itin maža dalis visuomenės girdėjo apie tai, kas kalbama dabar. Nors apie Rusijos strategiją susigrąžinti savo įtaką kaimyninėse valstybėse kalbėta seniai. Reakcija tiek Lietuvoje, tiek iš mūsų partnerių buvo neadekvati.
Kariuomenė, Lietuvai įstojus į NATO 2004 m., buvo orientuota tik į tarptautines operacijas. 2008 m. radau tik vieną kovinį batalioną, o dar J. Kronkaičio laikais parengtos kariuomenės struktūros buvo atsisakyta, nors dabar grįžtame būtent prie jos.
NATO veiksmai iki agresijos prieš Ukrainą buvo taip pat neadekvatūs egzistuojančioms grėsmėms. Šiandien jie yra jau adekvatūs, todėl sakau, kad mes esame saugesni, negu buvome prieš pusantrų metų. Kremliaus reakcija į dabartinius NATO veiksmus yra kaip visada melaginga. Mūsų regiono militarizaciją, kuri visai nereikalinga, nuo 2008 m. pradėjo Kremlius. Čia, prie Baltijos jūros, nėra nė vieno Rusijos priešo, niekas nenori karo, tačiau esame priversti reaguoti. NATO užpildo susidariusį pavojingą vakuumą. Turime suprasti, kad mūsų apginamumas yra apribotas geografinių aplinkybių, esame geografinis apendiksas, kurį lengva atkirsti.
Primenu, kad 2009 m. pratybų „Zapad“ scenarijus vadinosi „Proryv“ (rusų k. – prasiveržimas). Tuomet pagal scenarijų karinėms grupuotėms Kaliningrade ir Baltarusijoje buvo duota užduotis susijungti per siaurą sausumos kaklelį tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir šitas scenarijus tebeegzistuoja.
Nors daug kalbame apie gynybą, tiesą sakant, didžiausi iššūkiai, kuriuos noriu paminėti šiandien, yra politiniame lygmenyje. Taip pat ir ardomoji veikla, siekiant veikti visuomenės nuotaikas. Priminsiu vieną citatą. „Rossotrudnečestvo“ vadas K. Kosačiovas 2012 m. yra pasakęs, kodėl jų minkštosios galios yra reikalingos kaimyninėse valstybėse. Pasak jo, taikinys yra pirmiausia artimojo užsienio šalių visuomenės, o ne elitas, nes paveikiant visuomenių nuotaikas, galima sunaikinti visas elito pastangas siekti didesnio tų šalių atskyrimo nuo Rusijos. Ir toliau yra veikiama šia kryptimi. Kol didesnei pusei Seimo narių bus neįdomu, ką šios diskusijos metu išdėstė Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos vadovai, o tą labai akivaizdžiai mačiau, tol grėsmė sunaikinti šią valstybę iš išorės bus reali.
Svarbiausia, ką turime daryti šioje situacijoje, – sakyti tiesą, nebijoti sakyti tiesos. Neturėtų būti taip, kaip buvo 1940 m., kai vienas iš ministrų sakė, kai ultimatumas buvo pateiktas Lietuvai: „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais, mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“.
Ar šiandien girdime ne tą patį? Manau, kad pamokų dar, deja, esame neišmokę.
Mane labai nustebino ministras J. Olekas, atnešdamas į Seimą naują principinės kariuomenės struktūrą ir ribinius skaičius, su nuliu ties šaukiniais 2021 m. Taip, buvo kalbama apie laikinumą, bet ministras turbūt galėjo pats sukviesti partijas ir apsispręsti, kokia kariuomenė bus 2021 m.
Situacija šiandien yra tokia, kad mes turime nedidelę kariuomenę, dabar ji yra mišri, tačiau jos nepakanka. Mums taikos meto sąlygomis nereikia didelės kariuomenės, tačiau mes turime būti parengę mobilizacinį rezervą, tinkamai parengtus žmones, kurie jau rytoj, paskelbus mobilizaciją, galėtų būti pakviesti stoti į tarnybą. Tam ir reikia šauktinių kariuomenės, kad mums nereikėtų brangios, nuolat išlaikomos didelės kariuomenės.
Kas yra ta mišri kariuomenė? Mišri kariuomenė tai – būtent profesionalai, kurie visada sudarys gynybos stuburą, ir yra privalomoji tarnyba – šauktiniai, tai yra tie, kurie gyvena civilinį gyvenimą, bet per 9 mėn. apmokyti, gali labai greitai būti pakviesti į kariuomenę. Dabar mes turime 12,5 tūkst. kariuomenę ir vos 2,5 tūkst. karių, kuriuos galime pakviesti iš civilinio gyvenimo. Jau šiandien mums reikėtų turėti apie 30–40 tūkst. mobilizacinio rezervo, tai yra parengtų vyrų ir moterų už kariuomenės ribų, kurie žinotų, ką reikia daryti. Na, o apie 2020–2021 m., kadangi mes numatome turėti 20 tūkst. profesionalų kariuomenę, tai mums reiktų turėti apie 60–70 tūkst. žmonių parengtą rezervą. Ir jeigu mes duodame signalą, kad 2021 m. mes vėl turėsime nulį, vėl nešauksime, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes rezervo vėl neturėsime ir jo neruošime. O čia yra pats svarbiausias klausimas, kurį Seimas šiais metais, susitaręs tarp politinių partijų, turi kuo greičiau išspręsti. Kitaip mes vėl blaškysimės, ir vėl turėsime situaciją tokią, kad ginčysimės, kas ką padarė, kas ne taip ką padarė ir kas ką blogai padarė.
Aš labai kviečiu susitarimui. Ne baksnoti vienas į kitą, o tiesiog susitarti, kokią kariuomenę mes turėsime, kad ir žmonės žinotų.
Jeigu mes šiandien pasakysime, kad šauktiniai yra mūsų kariuomenės rezervo rengimo stuburas, tai šiandieniniai moksleiviai, mokytojai, tėvai jau žinos, kad 2021 m. baigę vidurinę mokyklą 18-mečiai, 19-mečiai, jei yra sveiki, tinkami, gali atitarnauti 9 mėnesius ir eiti toliau gyventi savo gyvenimo. Aš siūlau pereiti prie visuotinės karinės prievolės, tuomet nebereikėtų loterijų, kad nešauktume 25, 26 metų žmonių ir kad visiems būtų aiški perspektyva. Kviečiu tokiam susitarimui.
Pagal kalbą, pasakytą diskusijoje Seime Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos klausimais (2015 06 18).