Iš tiesų sunkiai suvokiama, kaip galime kalbėti apie internetinį balsavimą, kai nesugebame tinkamai nubausti už rankos pagautų balsų pirkėjų ir užtikrinti elementarios rinkėjo laisvės. Internetinis balsavimas dar labiau atriša rankas balsų pirkėjams, o šį įstatymą palaikantys politikai, matyt, nesuvokia rizikų, o greičiau mato asmeninį interesą.
Prieš pateikiant rizikas itin svarbu yra atskirti elektroninio balsavimo sąvoką ir internetinio balsavimo sąvokas. Elektroninis balsavimas yra platesnė sąvoka, apimanti ir balsavimą kompiuteriu rinkimų apylinkėje. Šiuo atveju internetinio balsavimo sąvoka be balsavimo kompiuteriu apima ir tai, kad kompiuteris ar telefonas gali būti bet kur, o rinkėjo balsas perduodamas internetu į Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) serverius. Čia ir kyla daugiausiai nepaaiškinamų klausimų. Pirma, tai akivaizdžiai pažeidžia šalies Konstituciją. Antra, internetinis balsavimas yra nesaugus ir apsaugoti jo yra neįmanoma.
Pirmiausia atsiverskime Konstituciją, kuri yra mūsų valstybės pagrindas. Konstitucijoje aiškiai pasisakoma už balsavimo slaptumą. 55 straipsnis teigia: „Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Tas pats balsavimo slaptumas pabrėžiamas ir 78 straipsnyje, renkant šalies Prezidentą, bei 118 straipsnyje, reglamentuojančiame savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką.
Dar 2004 metais Konstitucinis Teismas išaiškino, jog balsavimo slaptumas turi būti užtikrintas rinkėjui balsuojant rinkimų apylinkėje, tiek balsuojant paštu. Vokietija, naudojusi e. balsavimą nuo 1999 m. iki 2009 m., jo atsisakė būtent po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog rinkėjai negali įsitikinti rezultatų patikimumu.
Airija, Suomija ir Olandija - tai dar kelios šalys, kurios bandė diegti e. balsavimą, bet šios idėjos greitai atsisakė, nors visuomenė iš pradžių ir sutiko naujovę pozityviai, bet buvo greitai identifikuotos neištaisomos spragos.
Daugelis kaip sėkmės pavyzdį pateikia Estiją, tačiau jau pirmuose savivaldos rinkimuos buvo užfiksuota eilė pažeidimų, o procesą stebėjusi tarptautinė mokslininkų delegacija patarė Estijai atsisakyti šio nesaugaus balsavimo proceso.
Antroji priežastis, verčianti susimąstyti, - tai saugumo spragos, kurių ištaisyti neįmanoma. Nors teigiama, kad naudojamas saugus duomenų apsikeitimo būdas, toks būdas naudojamas tik identifikuojant rinkėją, tai yra jam prisijungiant prie sistemos. Tuo tarpu balsavimo biuletenis siunčiamas nesaugiu bendru internetiniu ryšiu, į kurį šiais laikais nesunkiai gali įsilaužti 8-erių metų vaikas ir pakeisti rinkėjo pasirinkimą šiam net neįtariant. Juk balsų skaičiavimo procesas taip pat nėra stebimas, o visa informacija užkoduota.
Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, per parą Lietuvoje užkrečiama apie 10 tūkstančių kompiuterių, kurie dalyvauja botnetuose, būtent „kompiuterių zombių“ tinkluose, iš kurių rengiamos kibernetinės atakos prieš mūsų didžiausius naujienų portalus, bankus ir pan. Visai neseniai skundėmės dėl Rusijos kibernetinės grėsmės ir visiško šalies nesaugumo šioje srityje. Galbūt būtų tikslingiau šias lėšas investuoti į šalies saugumo stiprinimą, o ne dar vienos spragos kūrimą.
Internetinio balsavimo gynėjų argumentai, kad balsavimas didins demokratiją šalyje, kels pilietiškumo lygį, padidės rinkėjų skaičius, o svarbiausia - suteiks galimybę balsuoti užsienyje esantiems lietuviams, yra skurdūs. Užsienyje gyvenantiems lietuviams reikia kuo greičiau išspręsti jau metų metus vilkinamą pilietybės klausimą. Tuomet jie atsidėkodami ateis prie balsadėžės, jausdami pilietinę pareigą. Dėl balsuojančiųjų skaičiaus padidėjimo, tai „pavyzdinėje“ Estijoje šis skaičius augo tik 2 procentais. Šis skaičius nėra kažkoks dramatiškas pokytis, tai tiesiog nepakitęs rinkėjų aktyvumas.
Pabaigai pasakysiu, kad paprastai ir be įsilaužimų į interneto sistemą spragų pakanka. Lietuvoje siūlomi internetinio balsavimo projektai pasižymi tuo, kad juose visiškai pamirštama, jog mes nesugebėjome tinkamai nubausti už rankos nutvertų balsų pirkėjų. Jie visi iki šiol džiaugiasi laisve, o politikai, kuriems balsai buvo pirkti, džiaugiasi aukštais postais.
Balsuojant iš bet kur paliekama galimybė tiesiogiai paveikti rinkėją jam balsuojant, juk niekas nesugebės užtikrinti, ar per tą balsavimo savaitę rinkėjas negavo ryšulėlio vaišių, ar pas rinkėją nebuvo užėjęs sumanus kaimynas papolitikuoti užstalėje, juk daugiau nei 40 procentų mūsų šalies rinkėjų tik paskutinę akimirką apsisprendžia, už ką balsuos. Įstatymo siūlytojai į juos ir taiko.
Ačiū Estijai už tai, kad išbandė šį modelį. Ačiū, bet mums jo nereikia.