Šie gaminiai buvo lyg serijiniai modeliai, todėl atėjęs pavarvinti seilės lankytojas galėjo pasijusti beveik kolega iš Vakarų. “Laimėsiu DOSAAF loterijoje tūkstantį litų ir, praleidęs savaitę, ar dvi paieškoms, nusipirksiu”, ne vienas pagalvodavo.
Tačiau toliau parodos stendų tie eksponatai paprastai nekeliaudavo. Pradėjus gamybą, paaiškėdavo, kad koks nors tiekėjas Permėje neturi akumuliatorių arba taip išlydyti plastmasę turimomis technologijomis yra neįmanoma.
Paroda ir jos modeliai buvo iliuzija, kaip ir visa sovietinė tikrovė. Melas toks įtikinantis ir apčiuopiamas, kad žmonės, išsiilgę geresnio gyvenimo, norėdavo juo tikėti.
Galvojo, kad jiems tiesiog nesiseka, jog parduotuvės yra tuščios. Virtuvėse svajojo, kad vieną dieną jie atsidurs gyvenime, kuris yra kaip paroda.
Praėjo trisdešimt metų - turime naują parodą. Rinkimus - programų ir pažadų. Tai renginys, atitinkantis žanro reikalavimus.
Siūlomi gaminiai, t.y. dalyvių programos, vėl yra apčiuopiamos ir realistiškos. Beveik serijiniai, paruošti gamybai produktai. Jei radijo aparatas, tai jis groja, o jei pakuotė - tai su saldainiu. Paskaitykit plakatus - aiškiai parodyta, koks bus minimalus atlyginimas, kaip atrodys naujų oro linijų lėktuvas ir kiek kainuos šildymas.
Tokiose parodose esmė nėra daikto naudojimas. Vienintelis tikslas - kad žmogus svajotų ir gerai jaustųsi. Gamybos klausimai ir atsakomybė už negamybą yra paliekama perspektyvai, kai lankytojai jau pasidžiaugė, o pajamos už bilietus suskaičiuotos.
Parodos dalyviai turėjo palankią atsakomybės formulę. Žmonės, prisilaižę svajonių renginyje, greit užmiršdavo, kuris gamintojas ką siūlė. O tie, kurių smalsesnis paklausdavo, kodėl žadėto produkto vis dar nėra gyvenime, turėdavo standartinių atsakymų rinkinį.
Dažniausiai, aišku, pavesdavo partneriai. Rečiau paminėdavo, kad tai, ką žadėjo, be abejo, bus įgyvendinta, bet tik kitame penkmetyje (keturmetyje). Treti neslėpdavo, kad jie yra eksperimentinės dirbtuvės, ir jų vienintelis tikslas - gerai sudalyvauti parodose.
Kitas žanro reikalavimas - žiuri. Kaip tada, taip ir dabar, ji rimtais veidais nagrinėjo, ar sifonas, kurio niekas ir gaminti nesiruošia, yra tikrai nekiauras, ir ar įmanoma su sovietiniais drabužių modeliais atrodyti elegantiškai, kaip Vaiva Mainelytė.
Mokslininkai sukurdavo specialius klausimynus, kuriuose pagal suvestus parametrus gali nustatyti, koks fotoaparatas, ar partija, yra tau tinkamiausia. “Daug laiko praleidi lauke? Rinkis fotoaparatą Vilija 44M su automatiniu išlaikymu!” “Turi batų taisyklą? Tau tinkamiausia yra partija Tvarka ir Teisingumas, žadanti antkainių ribojimą!”
Tokie vertinimai yra įdomus užsiėmimas prekių žinovams, ir, svarbiausia, viskas kaip tikrovėje - lyg kam nors rūpėtų, ar tai malimo mašinėlei yra priemonių ir pajėgumų pagaminti, ir ar tie žadantys yra įgyvendinę bent vieną idėją realiame gyvenime.
Vakaruose, laisvos rinkos ir demokratijos valstybėse parodos būdavo organizuojamos kitaip. Į jas gamintojai atvešdavo tikrus, ne butaforinius gaminius. Jie tvirtai žinojo, kad juos galės pagaminti, pasirašydavo tiekimo ir realizavimo sutartis. Galėjai čia pat nusipirkti ir išbandyti.
Pažadų įgyvendinimas priklausė tik nuo to, kuris žadėjo. Jis prisiimdavo pilną atsakomybę.
Į kitas parodas gamintojai atveža ir koncepcinius modelius. Jie rodo naują dizaino kryptį ir technologijas. Gamintojai tiria lankytojų reakciją, o šie ir nereikalauja, kad galutinis modelis būtų lygiai toks pat, kaip ir parodytas.
Gerbdamos savo reputaciją įmonės dalį savybių palieka, dalį pakeičia, bet nebando apgaudinėti nauju superautomobiliu. Nerasite nei vieno stendo, kuriame būtų eksponuojamas paprastas traktorius, o prie jo būtų lentelė su užrašu “Siurbia dulkes ir gali skraidyti”.
Panašiai tose šalyse vyksta ir rinkimai. Žadi tai, ką gali padaryti. Arba todėl, kad laimėsi daugumą, kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje, arba priversdamas koalicijos partnerius paremti pažadą. Koalicija tampa būdu įgyvendinti pažadus, o ne nuo jų pabėgti.
Ką reikia daryti, jei norime rezultatų, o ne dar vienos liaudies ūkio pasiekimų parodos?
Galvoti savo galva. Nestoti, kaip anais laikais į eilę, vien todėl, kad joje stovi minia žmonių.
Žiūrėti į programos nuoseklumą. Televizoriai, kurie dar ir skalbia, būna tik pasakose. Tik pasakose būna taip, kad paikas žvirblis su akiniais tampa išmintinga pelėda.
Žiūrėti į žmones, kurie planuoja dirbti. Juk galima nusipirkti idėjų, programų ar net diplomą. Bet tu negali nusipirkti reputacijos ir nuveiktų darbų.
Ir, pagaliau, suprasti, kad gyvenimas nuolat keičiasi, todėl negali gauti visko iš karto. Vienas realus žingsnis link geresnio gyvenimo yra svarbiau, nei tūkstantis žodžių.