Kandidatas I. Vėgėlė suteikia puikią galimybę savirefleksijai apie mūsų politiką. Būtent savirefleksijai, nes jis pats nėra politikas ir tokiu net nesiekia būti.
Jis, kaip ir jo fanai, nesupranta, kad politika yra fenomenas, kuriame teisingų atsakymų tiesiog nėra – geriausiu atveju yra mažiausiai klaidingi.
Politika yra klampi diskusija tarp skirtingų žmonių su skirtingomis vertybėmis ir skirtingais interesais. Tokia yra visuomenė. Šioje nuomonių kakofonijoje nėra viršpolitinės tiesos, kurios esą negeba suprasti kvaili politikai. Teisingus atsakymus skelbiantys politologai, apžvalgininkai, ekonomistai ar teisininkai nėra rimti realaus politinio proceso veikėjai. Viso labo tai tik šou veikėjai visuomenei linksminti.
Ištikimas I. Vėgėlės gerbėjas, kurių jis turi tikrai didelį ratą, man nesugebėtų pasakyti, „už ką kovoja Vėgėlė“. Taip, be abejo, jis gebėtų pasakyti, „prieš ką Vėgėlė“. Tačiau tokių prieš tuos pačius dalykus daug. Tačiau daugeliui priimtiniausias būtent I. Vėgėlė. Kodėl?
„Na, jis pasakė tą kalbą per pandemiją, kurią mačiau internete“, – atsakytų man jo rinkėjas, nepaklausęs savęs, o kodėl ir kas tai kalbai išplatinti pabudino dešimtis tūkstančių botų.
I. Vėgėlės rinkėjus labiausiai žavi jo nesupratimas, kas yra politika. Tas nežinojimas jį patį įtikina, kad viskas ganėtinai paprasta, ir tuo pačiu leidžia jam šią pseudotiesą įtaigiai transliuoti sekėjams.
Beje, tuos sekėjus itin dažnai vienija baimė, kurią pagimdo pro šalį plaukiančio gyvenimo jausmas ir nevalingas suvokimas, kad demokratiniu būdu susigrąžinti tai, kas prarasta, vargu, ar pavyks. Tad lieka vienintelė viltis, kad pavyks į valdžios viršūnę prisišaukti tą, kuris, pakilęs virš politikos, apdovanos trokštamomis malonėmis. Aistra autoritariniam klausimų sprendimui akivaizdi.
I. Vėgėlės atsiradimas scenoje yra simptomas to, kad jau trisdešimt metų nesugebama su žmonėmis atvirai ir aiškiai kalbėti tiesos.
Tiek apie vidaus, tiek apie užsienio politiką, tiek apie šalies ekonominį vystymąsi visus tuos dešimtmečius rinkėjams buvo kalamos galios pozicijoje esantiems naudingos dogmos, turinčios mažai ką bendro su faktais. I. Vėgėlės taip reklamuojami referendumai nėra atsakymas politikoje – jie tik priemonė politikai, ne tikslas. To jis net pats nesupranta.
Aptariamas kandidatas yra žlungančio viešojo sektoriaus ir teisingesnės visuomenės stygiaus simptomas. Ir tuo pačiu tai etaloninis pavyzdys, kodėl Lietuva negeba šių klausimų spręsti.
Akivaizdu, kad menkas bendrojo vidaus produkto perskirstymas bei socialinio saugumo stygius visų pirma esamos mokesčių politikos pasekmė. Ir tai, kad apie teisingumą postringauja itin kuklius mokesčius mokantis individualia veikla užsiimantis advokatas su šimtatūkstantinėmis pajamomis, yra realybės grimasa.
I. Vėgėlės rinkėjai balsuoja už jį, nes valstybė neturi lėšų gydytojams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, kitoms viešojo sektoriaus sritims ar skurstančioms šeimoms remti, o neturi todėl, kad tokie, kaip jų herojus, prie bendrosios gerovės prisideda nepamatuotai kukliai. Ir jų vilties kandidatas nežada šių klausimų spręsti, o ir nesugebėtų spręsti. Klausydamasis, ką kalba ir kaip mąsto I. Vėgėlė, tuoj tapsiantis ekonomikos magistru (sveikinimai mūsų švietimo sistemai!), supranti, kad jo galvoje gyvulių ūkio šūkiai įsitvirtinę labai stipriai.
I. Vėgėlės pergalė yra gerokai arčiau, nei galvoja burbuluose užsidarę žmonės. Vis dėlto, paradoksaliai I. Vėgėlės pergalė jam taptų pačia didžiausia bausme. Laimėjęs jis būtų priverstas tapti politiku, ir to jau po pirmojo mėnesio politikos nekenčiantys jo sekėjai jam neatleistų.
Pasaka tęsis tol, kol neatsiras naujas nepolitikas, nesugebantis suvokti savo nežinojimo gelmės ir gebantis tą nežinojimą parduoti to nesuprantantiems sekėjams.