Auganti Lietuvos ekonomika bei didėjančios užsienio investicijos siunčia aiškius pozityvumo signalus tiek universitetų absolventams, tiek dirbantiems profesionalams, tačiau valstybinis sektorius šiandien vis dar merdi. Tai puikiai iliustruoja Lietuvos nuolatinis atsilikinėjimas nuo Estijos, kuri tapo EBPO nare jau 2010 m.
Šiandien Lietuvoje yra 134 Lietuvos valstybei bei jos piliečiams priklausančios įmonės. Ne paslaptis, jog daugelis šių įstaigų yra neefektyviai bei nuostolingai veikiančios. Anot Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ atliktos studijos „Valstybės Valdomos Įmonės. Nepriklausomų valdybos narių atrankos gairės, nuosavybės gairių analizė ir atitiktis EBPO gairėms", Lietuvos VVĮ turto grąža yra 3 kartus mažesnė nei EBPO šalių vidurkis (!) bei 5 kartus mažesnė nei geriausias įmonių valdymo praktikas taikančiosiose šalyse. Be viso to, daugumos VVĮ pelnas smunka jau daugelį metų iš eilės.
Nesunku nuspėti, jog viena to priežasčių – daugelį metų „rūpestingai prižiūrėtos” VVĮ politizacijos išugdyta nekompetencija.
Kaip atrodo Lietuvos VVĮ?
Naujausiais duomenimis, iš 249 VVĮ valdybos narių, šiuo metu tik 16 yra nepriklausomi, tuo tarpu EBPO rekomenduoja, kad nepriklausomi nariai sudarytų daugumą valdybos narių. Tai reiškia, kad šiandien priklausymas politinei partijai, o ne kompetencija, yra esminis pasirinkimo kriterijus.
Gera žinia yra ta, jog nuo 2015 m. kovo 1 d. didžiausiose valstybės įmonių (kurių balanse nurodyto turto vertė yra ne mažesnė nei 14 mln. eurų, o pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius finansinius metus yra lygios arba viršija 5,8 mln. eurų) valdybose nepriklausomi valdybų nariai turės sudaryti bent 1/3 visų valdybos narių. Tačiau 1/3 nepriklausomų narių tikrai nėra užtektinai, norint užtikrinti konstruktyvų bei pelningą VVĮ darbą.
Be viso to, akivaizdu, jog užsienio ekspertų įdarbinimas Lietuvoje yra dar stipriau apribotas. Šiandien Norvegijos bei Švedijos valdomų įmonių valdybose vyrauja nuostata, jog valdybos nariais privalo tapti asmenys, turintys nepriekaištingą išsilavinimą bei ilgalaikę vadovaujamojo darbo patirtį, nepriklausomai nuo jų tautybės ar pilietybės. Taip užtikrinamas efektyvus, konstruktyvus bei pelningas VVĮ darbas. Tuo tarpu Lietuvos VVĮ šiandien matomos kaip laikinas, gerai apmokamas prieglobstis „atgyvenusiems“ politiniams veikėjams bei politiniams karjeristams.
Ko reikia Lietuvai?
• Be jokios abejonės, teisinės bei politinės kliūtys, smukdančios VVĮ konkurencingumą bei apsunkinančios nepriklausomų ekspertų įdarbinimą, privalo būti panaikintos, tačiau, pirmiausia, reikalingas politinis spaudimas – politinės valios trūkumas vis dar stovi neįvykdytų reformų centre, o politikų pasiteisinimams ribų nėra. Puikus to pavyzdys „Lietuvos jūrų laivininkystės situacija. Šios VVĮ atstovai į Vyriausybę dėl vidinių problemų kreipėsi dar 2013 m., tačiau iki šiol nebuvo imtasi jokių prevencinių priemonių, norint užkirsti kelią šiandien matomų problemų atsiradimui.
• Ksenofobija bei noras nepripažinti kitų šalių gerosios praktikos pavyzdžių vis dar yra viena esminių priežasčių, stabdančių pertvarkos mastus Lietuvoje. Šiandien pseudo-tautinės jėgos vis dar teigia, jog mūsų valstybės reikalais gali rūpintis tik lietuviai. Tokiu būdu atstumiami ne tik užsienio ekspertai, bet ir vakarietiškos patirties įgavę Lietuvos verslininkai, pripratę dirbti vadovaudamiesi vakarietiškais, o ne sovietiniais-politiniais standartais. Ekspertai iš Vakarų (ir visai nesvarbu – lietuvis, švedas ar anglas) privalo tapti mūsų praktinių žinių šaltiniu. Puikus pavyzdys įmonės, renkančios savo valdybos narius ne pagal tautybę, o profesionalumą yra Norvegijos Vyriausybei priklausanti „Statoil“, kurios valdyboje apstu užsieniečių, pradedant britais ir baigiant danais bei olandais.
• Politinis nihilizmas bei nenoras pjauti šakos, ant kurios sėdi daug valstybės tarnautojų – bene labiausiai progresą stabdantis faktorius. Politikai VVĮ mato kaip pelningą politinį ginklą, kuriuo finansuojamos ne tik politinės kampanijos, bet ir daroma milžiniška įtaka regionuose. Beje, ko gero, paskutinioji politinio nihilizmo apraiška – neseniai įvykęs balsavimas Seime dėl urėdijų, kuriuo turėjo būti sumažintas urėdijų skaičius, taip įvykdant ES rekomendacijas ir tokiu būdu užtikrinant efektyvų bei pelningą urėdijų veiklą. Deja, Seimo dauguma nubalsavo prieš tokius pakeitimus. Nenoras prarasti šiltų, gerai apmokamų vietų ir užleisti jų savo srities profesionalams – kertinis reformas stabdantis veiksnys, todėl ne tik partijos, bet ir politikai privalo atsiriboti nuo tolimesnio VVĮ politizavimo.
• VVĮ – tai ne labdaringos, o pelno siekiančios organizacijos. Šiandien dažnas politikas vis dar mano, jog VVĮ paskirtis – tai valstybinių funkcijų vykdymas, taip pelną paliekant antrinės svarbos veiksniu. Deja, tačiau visuomet nutylimas elementarus faktas – esant nuostolingai VVĮ veiklai, ji finansuojama iš mokesčių mokėtojų kišenės. Šios įmonės privalo savo veikloje taikyti laisvos rinkos dėsnius, tik tokiu būdu gali būti sukurta pelninga ir visiems naudą nešanti, o ne socialistine apgaule paremta sistema.
• Vakarietiškų veiklos standartų pritaikymas VVĮ veikloje šiandien vis dar matomas kaip lėtas bei labai atsargus veiksmas. Argumentai banalūs ir nekonstruktyvūs – darbuotojų daug, veikla apimanti daug sričių, geografinė padėtis nepalanki, finansai prasti ir t.t. Visi šie teiginiai ne kas kita kaip VVĮ vadovų nekompetencijos išraiškos. VVĮ vadovai privalo nustoti dangstyti savo nekompetenciją nuvalkiotomis klišėmis ir pagaliau pradėti kviesti ekspertus su žiniomis ir patirtimi iš privataus sektoriaus.
• Nesugebant modernizuoti ir pritaikyti ekonominę naudą Lietuvos piliečiams nešančių standartų, tam tikros VVĮ privalo būti privatizuotos, apjungtos ar net, prisiminus dabartinę „Lietuvos jūrų laivininkystės“ situaciją, privalo priverstinai bankrutuoti. Nors populistų kairiųjų argumentai dažnai pasiekia pirmuosius puslapius, privatizacijos ekonominė nauda įrodyta ne kartą, tad ja abejoti tikrai nebeturėtume.