Vis dar dažnai kalbame mobingą darbe ir galimai dėl to įvykstančias savižudybes. Kaip tokie dalykai nutinka? Viskas labai paprasta: žmogus, sukaupęs daug darbinės patirties, sunkiai įveikęs mokslus ir perėjęs įvairiausius hierarchijos laiptelius, staiga patiki, kad niekas nieko geriau už jį negali, nemoka ir nedaro. O kai jo kelyje pasirodo pilietis, kuris ko nors nesupranta, tam tikrus veiksmus atlieka gerokai lėčiau arba tiesiog nežino, kaip ir ką daryti, neretai tokiam nusipelniusiam asmeniui išsprūsta frazės: „Tu nieko nemoki“, „Kaip tu gali nesuprasti?“, „Ko tave mokė, jei nesupranti paprasčiausiu dalykų?“ bei kiti skambūs ir labai skaudinantys žodžiai.
Įdomu tai, kad mūsų aplinkoje ir žodyne tai jau tapo taip įprasta, kad asmuo, kuris mėto tokias frazes, net nesusimąsto, kad kitoje pusėje – gyvas žmogus, kuriam skauda. Gal neskauda tik kokiam vaikų psichiatrui, kuris gyvenime yra gavęs tiek pažeminimų dėl savo keisto ir atseit nevykusio profesijos pasirinkimo. Neslėpsiu, tokie pastebėjimai dažniau kelia užuojautą tam gailestį reiškiančiam asmeniui, o ne turi realų poveikį.
Šis mano komentaras yra susijęs su keliomis istorijomis. Viena apie tai, kiek kartų buvau naujokas LR Seime ir politikoje, kita susijusi su sveikatos priežiūros įstaigose vyraujančia itin hierarchine kultūra, o trečioji – su kolegos pasisakymais viešojoje erdvėje.
Nuo pat pirmų dienų politikoje gavau daug mankštos smegenims: žiniasklaidos atstovai mėgaudamiesi klausė apie tai, ar žinosiu, kur rasti tualetą arba kokios salės yra Seimo rūmuose. Klausimai buvo užduodami su didele doze ironijos ir tikrai jautėsi bandymas prigauti Seimo naujokus. Tada sekė klausimai, kiek yra komitetų bei komisijų, aiškiai norint parodyti visuomenei, koks tas naujokas dar „žalias“. Nežinau, kaip sekėsi į tuos klausimus atsakinėti kolegoms ir kaip jie jautėsi kamantinėjami apie tualeto buvimo vietą, bet tai rodo mūsų tikrąją bendravimo kultūrą. Viešajai erdvei patinka susimovęs, nieko neišmanantis nevykėlis, staiga aprengtas svarbaus asmens kostiumu – komentatoriai ošia, o juoko publika turi bent keliems mėnesiams į priekį.
Vėliau teko dešimtis kartų girdėti tokias frazes, kaip: „tu, kaip naujokas politikoje, tai nesupranti“, „kadangi nesi buvęs ministru, tai nežinai“, „tavęs pradės klausyti, kai būsi jau kokioje trečioje kadencijoje“. Tai tik keli sakiniai, kurie nuolat kažkam išsprūsdavo, bet esu tikras, kad kiekvienas, kuris pirmą kartą pateko į politikos erdvę, jas vienokiu ar kitokiu pavidalu yra išklausęs. Man dėl šių frazių tikrai nei šilta, nei šalta: savivertė per tiek metų jau patikrinta ir tikrai nekritau į jokį liūdesį ar juolab depresiją. Viduje neretai sau nusišypsau ir mielai leidžiu komentatoriui jaustis ypatingesniam už mane. Tegul. Juk svarbiausia, kad žmogus jaustųsi gerai. Tiesa?
Dar turiu istoriją apie tai, kaip profesorius, mano kolega frakcijoje ir suolo draugas, pareiškė, kad šalies merginos visai prarado nuovoką, sveiką protą ir nori tik mėgautis gyvenimo malonumais, užuot gimdžiusios vaikus. Šis pasisakymas yra kiek subtilesnis – jame tarsi nėra ryškaus kaltinimo, bet veši kažkokia nuoskauda dėl mažėjančio gimstamumo Lietuvoje. Čia ryškiai girdėti tam tikras profesoriaus įsivaizdavimas, kad būdamas vienos istorijos epochos žinovu, jis geriau už kitus išmano, kaip garantuoti tautos išlikimą. Pats žinojimas nėra problema. Daug didesnė bėda ta, kad savo žinojimą tas asmuo paverčia priekaištu, priverčiančiu tam tikrą žmonių grupę jaustis kaltais ir nevykusiais.
Deja, tokio tipo pasisakymai yra norma daugelyje viešojo sektoriaus sričių. Profesorius mielai vartoja tokias frazes dirbdamas su studentais: šaiposi, ironizuoja, demonstruoja savo galią ir pasiekimus. Direktoriai ir vadovai, užuot mėginę suprasti problemą, siekia greito rezultato ir darbuotojams pareiškia, kad jokių karjeros aukštumų jie nepasieks, jei nesupranta pačių paprasčiausių dalykų. Ratas toliau sukasi.
Visa tai – tikroji smurtinė kalba. Tai yra vadinama galios demonstravimu. Tenka pastebėti, kad tokie kalbėtojai ir tradicinių užkeikimo frazių mėtytojai net nesuvokia, kad tai yra smurtas. Teko girdėti, kaip žmogus sureaguoja į tokią frazę, pasako, kad tai jį žemina, o tas pats superžmogus pareiškia, jog tai tebuvo juokas. O paskui dar prideda sakinį: „Tu ką, dar ir juokų nesupranti?“
Atsidūrus tokioje situacijoje, tikrai linkiu pasidaryti iš to juoką sau. Tų kitus žeminančių superžmonių per akimirką nepakeisime, galimybės įpūsti empatijos jausmą irgi nėra, todėl lieka pasijuokti. Empatija ir savimonė – tai ilgas ir sunkus procesas, kur tobulą rezultatą galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu jame nuo pat mažumės sąmoningai dalyvauja visa aplinka: tėvai, mokytojai ir visas vaiką supantis kaimas. Tačiau jei žmogus atėjo iš namų, kuriuose pagrindinis auklėjimo įrankis buvo skausmingas sarkazmas, nuolatinė ironija ir kasdienis menkinimas dėl smulkiausių dalykų, niekaip negausime žmogaus, kuris suprastų, kaip atskirti smurtą nuo humoro. Tas, rodos, nekaltas humoras kartais degina kaip įkaitinta geležis ir palieka kur kas gilesnius randus nei fizinis smurtas.
Galios pozicijas užimantys žmonės neretai pamiršta, kad patys kažkada buvo jauni, naivūs ir jiems taip pat reikėjo daugybės gyvenimiškų pamokų, kad taptų tuo, kas yra dabar. Taip, šiandien dauguma jų spindi viešojoje erdvėje ir mėgaujasi sėkme, tačiau tai jiems nesuteikia teisės badyti pirštu į kitų klaidas ar šaipytis iš nežinojimo.
Deja, turiu pripažinti, kad to neišmokys nei specialios komisijos, nei baudos ar ypatingi tyrimai. Tai vadinama bendravimo kultūra, o kultūra – tai tradicija. Jeigu studentas mokėsi universitete, kuriame profesorius mėgavosi savo titulais ir nesugebėdavo išgirsti nusivylusio studento balso, o jaunuolių baimę matydavo kaip pagarbą, tai po šešerių ar dešimties metų jau turėsime specialistą, kuriam mobingas ir žodinis smurtas tėra lengvi juokai. Juk niekas nemuša. O jausmas?.. Kas tai yra?