Taip jau išėjo, kad iki šio susitikimo man teko lankytis įvairiuose Lietuvos kampeliuose, o keliuose iš jų entuziastingai ėmiausi iniciatyvos iškelti Ukrainos vėliavą šalia mūsų trispalvės. Įpratęs prie sostinės gyventojų entuziazmo, kai vienas kitą raginame aukoti ir dažnai apie karą diskutuojame, čia likau visiškai nesuprastas.
„Nekelsiu Ukrainos vėliavos, nes esu prisiekęs tik vienai – Lietuvos – vėliavai!“ „O tai kodėl turiu kelti Ukrainos vėliavą? Kodėl ne Libano, Irako ar Burundžio?“ Tokias piktokas, kartais kiek sarkastiškas replikas teko išgirsti ne kartą ir ne du. Taip ir parsivežiau tas Ukrainos vėliavas į Vilnių, kur mielai jas iškėliau ten, kur noriu, ir niekam turbūt nė klausimo nekilo, kodėl vėliava Ukrainos, o ne Libano.
Dar patyriau puikų ir kiek nerimą keliantį pokalbį apie NATO. Iš karto turiu pasakyti, kad kalbėjausi su žmogumi, kuris tikrai nėra nusistatęs nei prieš šią sąjungą, nei prieš paramą Ukrainai. Tai – daug skaitantis žmogus, inteligentas, kuris tikrai neblogai susigaudo pasaulinėje politikos kebeknėje.
Pokalbį išprovokavo mano didelis džiaugsmas ir entuziazmas dėl NATO susitikimo. Džiaugiausi dėl to, kad jis vyko čia, Lietuvoje, dėl to, kad mes vėl tapome matomi ne kaip kažkokie bambekliai dėl Rusijos keliamos grėsmės, bet kaip šalis, kuri garsiai kalba apie vis dar galimus pavojus ir siekį apsaugoti Europą.
Staiga tą entuziazmą numušė kelios pastabos, privertusios mane suklusti. Bičiulis tarsi pritaria NATO, bet iš karto užduoda klausimą, ar mes ne per daug žavimės karo pramone ir gal per mažai skiriame dėmesio taikai. Jo manymu, NATO – karinis aljansas, kurio giluminė esmė yra siekis kur nors kariauti. Jis išreiškia susirūpinimą, kad iki šiol mes dėjome per mažai pastangų taikiems sprendimams, per daug susikoncentravome į karines grėsmes ir užmiršome taikų bei saugų buvimą kartu. Taigi, nepaisant to, kad NATO ir Europos Sąjunga (ES) yra tikrai svarbios Lietuvai organizacijos, kiekvienas iš mūsų daugiau turėtume galvoti apie ramybę. „Man labai keista matyti tą džiaugsmą, kai važiuoja Vokietijos karinės mašinos, nes man atrodo, kad ta technika nėra skirta taikai“, – pasako bičiulis.
Diskusijos metu supratau dar vieną labai svarbų dalyką – tokios kalbos nėra vieno kiemo, vienos šeimos kalbos. Tai tam tikros grupės, gal net dalies lietuvių mąstymo kategorijos. Būsiu atviras, šiame mąstyme matau didelį pavojų.
Visų pirma, NATO organizacija nėra vien karui ir dėl karo. Jeigu pasidomėsime istorijos vingiais, sužinosime, kad susikūrus šiai organizacijai karų nemenkoje Žemės dalyje gerokai sumažėjo. Kitaip tariant, dėl NATO egzistavimo turime gerokai daugiau ramybės ir galimybių gyventi taikoje.
Būtent dėl tokios perspektyvos į šią organizaciją ir nori patekti daugelis šalių, kurioms svarbu, kad jose galėtų gyventi visi, siekiantys bendrų sutarimų ir ramybės. NATO – tarsi skėtis, po kuriuo galime diskutuoti apie taiką šalia nesugriautų namų, patogiai įsitaisę vasaros saulėje. Apie tai Ukrainos žmonės kol kas dar gali tik pasvajoti.
Kai kalbame apie draugišką bendravimą, neretai mintyse turime ir save bei savo norus. Tai saldus ir mielas naratyvas, kuriam pritars daugybė žmonių. Tačiau čia slypi pavojus: atėjus metui skirti lėšų naujai ginkluotei ir bandant priimti sprendimą dėl didesnio kariuomenės finansavimo, žmonės gali nutarti, kad tas šaunusis skėtis, po kuriuo buvo taip patogu sėdėti, gal visai nėra reikalingas.
Tuomet dėdės putinai, orbanai ir visi kiti diktatoriai, kurių Žemėje vis dar yra ne vienas ir ne du, ramiai pridės, kad tikrai geriau gyventi nekariaujant, taikoje ir ramybėje, o ne ginkluotis. Vėliau tas pats bus pasakyta ir okupuojant mūsų žemes: nesipriešinkite ir nieko nedarykite. Geriau ramiai pasiduoti. Lietuvos istorijoje tokią „taikią“ okupaciją esame turėję. Nesuklysiu pasakęs, kad niekas nenorėtų to pakartoti.
Norint turėti visuotinę taiką ir ramybę, pasaulyje turi nebelikti putinų, orbanų, xi’ų ir kitų panašių veikėjų, įsitikinusių, kad pasaulis yra susimokęs ir nori iš jų kažką atimti ar juos sunaikinti. Deja, visuotinė psichoterapija neįmanoma, o dar sunkiau kerštingus lyderius pakviesti individualiai psichoterapijai, todėl greičiausiai teks laukti dar ilgus metus, kol tuos tikruosius karo mėgėjus pakeis kitos kartos. Tikiu, kad ateis tokia diena, kai žmonėms norėsis konkuruoti tik kuo puikesniais išradimais, patrauklesnėmis prekėmis ir paslaugomis, o ne ginkluotės kiekiais. O kol taip yra tik utopinėse svajonėse, mums visiems reikia rūpintis NATO stiprumu.
Nerimą kelia ir tai, kad sakydami, jog „NATO yra gerai, bet norime daugiau dėmesio taikai“, nejučia pasakome, jog ši sąjunga yra kažkas kita, ne mes. Vengiame pripažinti, kad mūsų kariai, mūsų vaikai, tarnaujantys kariuomenėje, ir net mes patys jau seniai esame to dalis. Bet kodėl?
Nepainiokime paramos kariaujančiai šaliai ir jos vėliavų iškėlimo su Lietuvos vėliavos svarba mūsų šalies gyvenime. Ukrainos vėliavos spalvos šiandien stiprina mūsų šalies vėliavą, o Ukrainos vėliavos kėlimas – empatijos demonstravimas dideles kančias išgyvenančiai tautai. Tai vienintelis būdas mums parodyti, kaip mes jaučiame jų skausmą, ir perduoti linkėjimus siekiant visų mūsų pergalės. Keldami Ukrainos vėliavas vakar, šiandien ir rytoj mes sakome, kad karo niokojamos šalies žmonės yra laukiami mūsų – NATO ir ES – šeimoje.