Pirmaujame statistikoje ir rodikliais, į kurių valdymą dėjome tikrai daug pastangų, kur dirbome dešimtmečiais ir mums visai neblogai sekėsi.
Naujausia Europos tarybos pateikiama statistika rodo, jog maisto kainų infliacija Lietuvoje yra aukščiausia visoje Europos Sąjungoje ir siekia 17,6 procento, antroje vietoje esanti Rumunija turi net penkiais procentais mažesnį maisto kainų infliacijos rodiklį, jau nekalbant apie ES vidurkį – 6,9 procento.
Bendra infliacija šalyje siekia 16,8 procento ir du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį, čia irgi esame smarkiai pirmaujantys. Visas šis pirmavimas, energetikos kainų šuolis, dėl geopolitinių įtampų atsiradęs nestabilumas Lietuvai kainuoja labai brangiai tiesiogine šių žodžių prasme.
Kaip čia nutiko, kad bet kokią fiskalinę drausmę pamiršę ir infliacinį biudžeto pajamų augimą turintys valdantieji niekaip negali suvaldyti augančių kainų? Pakartosiu tai, ką nuolat sakau kalbėdamas apie šią Vyriausybę – jie visur beviltiškai vėluoja. Bet kuri krizė yra tarsi įsibėgėjantis traukinys, kuris tolygiai didina greitį ir stabdymui reikalingą laiką, jeigu krizė stabdoma vos prasidėjusi, o dar geriau – yra prognozuojama ir jai ruošiamasi iš anksto, situacijai suvaldyti užtenka keleto taiklių, savalaikių priemonių.
Šiuo infliacijos atveju, pirmaujame pagal jos augimą, bet esame vieni paskutiniųjų, įvedantys priemones jos reguliavimui. Įsibėgėjęs krizės traukinys tiesiog ištaško ant bėgių sukrautus milijonus be jokios didesnės įtakos savo greičiui, juolab, kad ir priemonės infliacijai stabdyti nesirenkamos taikliausios ar efektyviausios. Apie pridėtinės vertės mokesčio maistui mažinimą dar tik svarstome, energetikos kainų šuolis bus vienodai subsidijuojamas visiems, ženkliai didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas nesiryžtama, o kelių procentų pajamų augimą infliacija praryja, žmonėms to padidėjimo nė nepajutus. Visi ne laiku ir ne ta kryptimi nukreipiami milijonai nestabdo krizės ir nemažina jos pagreičio, o viltys, kad ji pati sustos, gali pasiteisinti ir tada, kai visa Lietuvos ekonomika jau bus nuriedėjusi nuo bėgių.
Gera tokio vėlavimo ir negebėjimo išnaudoti turimų įrankių iliustracija yra Latvijos mokslininkų atliktas tyrimas palyginant trijų Baltijos šalių šešėlinės ekonomikos dinamiką. Neseniai paskelbti duomenys atskleidžia, jog Lietuvoje šešėlinė ekonomika augo labiausiai, 2,7 procento per metus, ir pasiekė 23,1 procento visos šalies ekonomikos. Beveik ketvirtadalis mūsų ekonomikos yra šešėlyje. Šešėlis nemoka mokesčių valstybei, įdarbina žmones nelegaliai, palikdamas juos be jokių socialinių garantijų dabar ir ateityje. Tyrimo autoriai teigia, kad šešėlinės ekonomikos rodiklis susilygino su 2009 metų rodikliais. Per trylika metų pasiekti rezultatai nubraukiami dėl negebėjimo imtis tikslių ir reikalingų priemonių laiku.
Valdantieji džiaugiasi, jog nedarbo rodikliai Lietuvoje mažėja, tai esą atskleidžia Užimtumo tarnybos pateikiama registruotų bedarbių statistika. Mano manymu, toks statistikos interpretavimas geriausiu atveju naivus, blogiausiu – tyčia klaidinantis.
Praėjusios kadencijos metu, bandydami sušvelninti pandemijos pasekmes verslui ir darbuotojams, įvedėme tikslinę paramą ir išmokas, tame tarpe ir darbo paieškos išmoką. Būtent ši išmoka paskatino Užimtumo tarnyboje registruotis žmones, kurie iki tol niekuomet nedirbo oficialiai. Tokiu būdu sistema pirmą kartą „pamatė“ žmones, kurie iki tol likdavo legalios darbo rinkos paribiuose. Dar praėjusią vasarą kalbėjau apie būtinybę aktyviai dirbti su šiais žmonėmis tam, kad išmokos skyrimo laikui pasibaigus jie negrįžtų ten, iš kur atėjo – į šešėlį.
Šių žmonių įtraukimui į darbo rinką buvo būtinos aktyvios darbo rinkos priemonės – perkvalifikavimas, mokymai, individualus darbas ir aiškinimas, kuo kenksmingas pačiam darbuotojui yra nelegalus darbas. Deja, valdantieji nepasiūlė jokių specialių programų ar priemonių, skirtų būtent šešėlio darbuotojams.
Dabar, prasidėjusios sezoninio darbo pikui, pasibaigus pandeminėms išmokoms, vėl suaktyvėjus emigracijai iš Lietuvos ir sumažėjus galimybei įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, yra džiaugiamasi, kad nedarbo rodikliai mažėja. Tačiau kokia to kaina? Infliacijos ir nerimo spaudžiami žmonės renkasi nelegalų darbą, nesuprasdami, kad šitaip pasmerkia save skurdui ligos ar senatvės laiku, arba suprasdami, tačiau nematydami kito pasirinkimo, kaip išmaitinti šeimą esamuoju momentu.
Pandemija, karas, infliacija, energetikos kainų šuolis, nelegalūs migrantai – ne visos krizės priklauso nuo mūsų, ne visus traukinius įmanoma sustabdyti, tačiau visada reiktų žvelgti toliaregiškai, stengtis planuoti ir numatyti, o ne tik pavėluotai reaguoti bandant už brangiai sustabdyti traukinį, kuriam patys leidome įsibėgėti.
Ar Europoje pirmauti galime tik tada, kai niekas nenori mūsų nei prisivyti, nei aplenkti? O galbūt valdantiesiems reiktų pagaliau atsisakyti savo visažiniškumo auros ir imti gilintis jei ne į opozicijos pasiūlymus, tai bent į kaimyninių šalių taikomas priemones ir praktiką. Gal tokiu atveju iki kadencijos pabaigos nemalonioje statistikoje būtume arčiau galo ir aš būčiau pirmas, kuris tokiu „atsilikimu“ pasidžiaugtų.
