Gavau ir dalykiškų klausimų – pavyzdžiui, vienas oponentas klausia, kokioje šalyje, šalių grupėje, kokiomis proporcijomis ir kas jas kiekvienai šaliai apskaičiuotų, kokiais „doktrina", įstatymu, „sveiku protu“, ar kitais „teisingais“ kriterijais, turėtų (privalėtų) pelno mokestį mokėti „Google“ ar „Maxima“? O „Facebook“, „Amazon“, „Shell“, „McDonalds“, „Starbucks“ ir panašios bendrovės?
Kaip Europos Parlamentas galėtų tapti „įgalus“ išspręsti šią, Jūsų paminėtą pelno mokesčio mokėjimo „teisingai“ dilemą?
Šiandien mokesčiai nėra Bendrijos kompetencijos klausimas
Išties, nors mano komentaro pavadinimas klausimas buvo retorinis, bet atsakymas aiškus. Klausime minimos korporacijos-milžinės. Dėl šių ir kitų stambiųjų verslų galios bei įtakos veiksminga mokesčių teisingumo klausimus spręsti būtent Europos mastu.
Mokesčių konkurencija – žemyn vedanti spiralė. Jos rezultatas – privatizuojamas, t. y. kažkieno – nedaugelio – nuosavybe tampantis pelnas ir socializuojami, t. y. visai visuomenei primetami kaštai.
Šiuo metu, be keleto išimčių, mokesčiai nėra Bendrijos kompetencijos klausimas. Kiekviena valstybė narė nusistato mokesčių dydžius ir jų mokėjimo tvarką. Išimtys yra tik minimalūs akcizų, mokamų už tabaką, alkoholį bei degalus dydžiai. Valstybės narės tik koordinuoja savo taikomų mokesčių tvarką.
Mokesčių srityje Europos Sąjunga prižiūri valstybių narių verslo bei vartotojų apsaugos politiką, kuria siekia užtikrinti laisvą prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą ES Vieningoje rinkoje, taip pat siekiama neleisti susidaryti padėčiai, kai vienoje šalyje veikiantys subjektai įgautų nesąžiningą pranašumą prieš konkurentus kitoje šalyje bei kad valstybės narės savo taikomais mokesčiais nediskriminuotų kitų ES narių vartotojų, darbuotojų ar verslo, o taip pat kad verslas ar piliečiai nebūtų apmokestinami du kartus – šalyje, kurioje jie uždirba, ir savo kilmės šalyje.
Visgi, keletas valstybių narių yra sukūrusios įvairias schemas, kurios leidžia jose registruotiems verslams taikyti mažesnius mokesčius. Tai nėra visiški „mokesčių rojai“, tačiau Kipro, Nyderlandų, Liuksemburgo, Estijos, Airijos, kai kurių Jungtinės Karalystės salų mokestines praktikas, leidžiančias stambioms korporacijoms mokėti minimalius mokesčius, galima drąsiai vadinti pusiaukele į „mokesčių rojų“.
Verta paminėti, jog ir dabartinis Europos Komisijos pirmininkas J.-C. Junkeris būdamas Liuksemburgo ministru pirmininku, daug prisidėjo prie to, kad šioje šalyje registruotos multinacionalinės korporacijos išvengtų mokesčių.
Ką galime padaryti?
Europos Žalieji pirmieji pradėjo kalbėti apie mokesčių teisingumą. ES lygmeniu siūlymams siekti didesnio mokestinio teisingumo labiausiai priešinasi dešiniųjų partijų – liberalų ir konservatorių – atstovai.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungas mokesčių teisingumą ES lygmeniu yra įvardinusi labai svarbiu prioritetu. Nesiūlome suvienodinti mokesčių. Kiekviena valstybė narė turi savas ekonomikos ypatybes, savas istorines tradicijas. Jas reikia gerbti ir jokiu būdu nekurti kažkokių Jungtinių Europos Valstijų.
Siūlome nustatyti tik bendrus minimalius pelno mokesčio tarifus ir bendrą jo skaičiavimo tvarką visai Europos Sąjungai. Nereikia bijoti gąsdinimų, neva dėl tokios politikos iš Europos pabėgs įmonės. Jos nepabėgs, jei visoje Europoje bus vieninga tvarka. O kol bus skirtingos sistemos – logiška, kad verslas bus linkęs migruoti į mažesnio apmokestinimo vietoves.
Apmokestinama turėtų būti kiekvienoje valstybėje narėje vykdoma veikla ir iš jos gaunamos pajamos. Jei Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrusi, tačiau nė vienos parduotuvės šioje šalyje neturinti „Ikea“ iš savo veiklos Lietuvoje uždirbo 10 mln., o Lenkijoje – 100 mln. eurų – nuo šių sumų ir turi būti skaičiuojami pelno mokesčiai, kurie patektų į Lietuvos ir atitinkamai – Lenkijos – biudžetus.
Net ir grynai elektroninėje erdvėje veikiančių įmonių veiklos apmokestinimas turėtų vykti laikantis tokių pačių principų. Jei Airijoje įsikūrusi „Google“ iš savo veiklos Lietuvoje uždirbo 10 milijonų eurų, reiškia, nuo jų turi būti mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos, o ne į Airijos Respublikos biudžetą.
Tokio tipo mokesčių teisingumą pasiekti galima tik priimant sprendimus Europos Sąjungos lygiu. Tam pakaktų vienos naujos direktyvos ir atitinkamai – keleto šiuo metu galiojančių ES teisės aktų pakeitimų. Ir žinoma – tam reikia politinės valios.
ES lygio sprendimus priima kartu Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba. Tarybą sudaro valstybių narių vyriausybių atstovai. Todėl reikės daug dirbti su visų valstybių narių vyriausybėmis. Turėtų būti lengviau po to, kai pasitrauks savo salose net keletą mokestinių rojų priglaudusi Jungtinė Karalystė.
Europos Parlamente turime sukurti stiprią koaliciją, kuri palaikytų didesnio mokesčių teisingumo siekį.
Taip pat labai svarbu visuomenei aiškinti apie šio siūlymo esmę. Tikiu piliečių sąmoningumu. Tikiu, jog jie sugebės atsirinkti tarp tų politinių partijų, kurios atvirai skurdina savo šalių piliečius, sudarydamos sąlygas netgi Europos Sąjungos viduje klestėti „mokesčių rojams“ ir tarp tų, kurios nori panaikinti šias sukčiavimo galimybes.
Mokesčių teisingumas ES viduje neatskiriamas nuo mokesčių teisingumo viso pasaulio mastu. Nors ES neturi tiesioginių priemonių kaip paveikti ne ES nares, visgi turime daug kitokių instrumentų ir galimybę toliau plėtoti turimą arsenalą. ES turi išnaudoti savo globalią „minkštąją galią“.
Bet kokia ES parama „mokesčių rojais“ virtusioms šalims turi baigtis. Prekyba su jomis turi būti maksimaliai apmokestinama. Finansiniai pervedimai į tokias šalis ar teritorijas turi būti griežtai tikrinami. Įmonės iš tokių teritorijų neturi dalyvauti ES pirkimuose.
Tačiau visi pokyčiai prasideda nuo valios veikti – diskusiją Europos Parlamente dėl to jau pradėjo žaliųjų frakcija.