Metai iš metų į Lietuvą keliauja garsiausi Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų valstybių futbolininkai. Ir tai nesikeis, nes, nepaisant rezultatų, Lietuva atrankoje grumsis su elitinėmis rinktinėmis. Paskui juos vyksta fanai ir žiniasklaida, nes tarptautinis futbolas – populiariausia sporto šaka pasaulyje.
Tačiau pasitikdami valstybės šimtmetį ir perkopę ketvirtį amžiaus nepriklausomybės mes vis dar raustame iš gėdos aiškindami, kad treniruočių aikštę labiau primenantis stadionas yra reprezentacinis visai šaliai. Pamenate ispanus, fotografuojančius Kauno stadiono veją-žvyrą? Arba britų televizijos žurnalistų reportažą iš LFF stadiono rūbinės, kuri tenkina vienintelį reikalavimą – turi sienas ir stogą, todėl buvo sulyginta su mėgėjų lygos praktika? Aš, deja, atsimenu.
Lietuva – vienintelė Europos valstybė, neturinti tarptautinius standartus (ne iš bėdos) atitinkančio nacionalinio stadiono. Ir tai jau ne pinigų, o savigarbos klausimas, kadangi padorius stadionus įsirengė ir daug skurdesnės valstybės. Juo labiau, kad pinigus mes prarandame, nes per futbolą kuriame tokį valstybės įvaizdį, kurio neatstatys brangiausios reklaminės kampanijos.
Tiesa, reikia pažymėti, kad stadiono pirmiausiai reikia ne kažkam, o mums patiems – mūsų pačių futbolininkams, mūsų pačių sirgaliams, kurie į futbolą eina prisikimšę kišenes popieriaus, nes žino, kad teks valytis kėdę prieš atsisėdant.
Juo labiau, kad futbolą Lietuva myli. Tą liudija futbolo transliacijų žiūrimumo statistika. Pavyzdžiui, 2016 m. birželį atlikto TNS tyrimo duomenimis, populiariausia mėnesio laida Lietuvoje buvo Europos futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynės tarp Lenkijos ir Portugalijos rinktinių, kurias žiūrėjo 7,9 proc. televizijos žiūrovų. Pernai liepą penkios populiariausios televizijos programos šalyje irgi buvo futbolo varžybų transliacijos. Europos futbolo čempionato finalą žiūrėjo net 11,5 proc. visos televizijos auditorijos.
Atkreiptinas dėmesys, kad krepšinio čempionatų varžybos, kuriose nežaidžia Lietuvos rinktinė, yra kur kas mažiau populiarios nei futbolo varžybos, kuriose rungiasi kitų šalių rinktinės. Pavyzdžiui, pernai rugpjūtį atlikto TNS tyrimo duomenimis, olimpinio krepšinio turnyro pusfinalį tarp Ispanijos ir JAV rinktinių stebėjo tik 6,7, o finalą tarp Serbijos ir JAV – 7,4 proc. žiūrovų.
Kitų metų rugpjūčio 15 d. Talino Lillekula arenoje vyks Europos Supertaurės mačas, kuriame varžysis Čempionų lygos ir UEFA Europos lygos laimėtojai. Į Estiją suvažiuos geriausi žemyno klubai ir sirgaliai, atnešiantys ne tik pelną, bet ir reklamą šaliai. Tai pirmas tokio masto futbolo renginys Estijoje atkūrus šalies nepriklausomybę. O mes ir toliau lauksime.