Savivaldybės dabar kitokios nei 1990-aisiais
Tradiciškai savivalda kildavo iš pačios bendruomenės, kuri pati nori tvarkytis. Lietuvoje viduramžiais ir vėliau toks įgalinimas patiems spręsti savo klausimus buvo vadinamas Magdeburgo teise. Dabartinės Lietuvos savivaldybės susikūrė kitokiu principu. Jos – iš viso 60 – išaugo iš sovietinių rajonų. Rajonų sistema buvo sugalvota sovietiniais laikais ir atspindėjo to meto regioninę politiką. Viena centrinė gyvenvietė su centralizuotai suplanuotais bei pastatytais zavodais, iš kurios buvo valdoma kaimiškoji teritorija su kolūkiais. Taip buvo decentralizuota gamyba šalyje, tolygiai apgyvendinta teritorija ir išvengta neplanuotos didmiesčių plėtros.
Praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atstatymo, viskas smarkiai pasikeitė. Atsirado anksčiau sunkiai įsivaizduojami inovatyvūs paslaugų teikimo bei viešojo valdymo būdai. Įvyko ir drastiški demografiniai pokyčiai. Gyventojai masiškai kraustėsi ir susitelkė visai kitose vietose, nei gyveno tada, kai buvo konstruojami rajonai.
Vietoj apylygiai apgyvendintos Lietuvos, dabar yra labai išsiplėtęs Vilnius; Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai taip pat apaugę priemiesčiais, o dauguma kaimiškų rajonų neteko 30–50 proc. gyventojų. Jau yra nemažai seniūnijų, kuriose per metus nebegimsta nė vieno vaiko ir tokių vietovių daugėja. Taigi, ar aktualus toks pat savivaldybių tinklas, kaip prieš 15 ar juo labiau 30 metų.
Išmaniosios savivaldybės
Savivaldybių skaičiaus didinimo šalininkai vis kalba apie poreikį valdžią priartinti prie žmonių. Dar naudojamas argumentas, kad Lietuvos savivaldybės yra per didelės. Rodos, kai kurie politikai nebeatnaujina mokyklinių žinių ir nemato inovatyvių gyvenimo pokyčių.
Technologijų sektorius pasiūlė neribotas galimybes, kaip galima pagerinti, efektyvinti ir optimizuoti administravimą. Aiškiai matosi, kaip interneto, telekomunikacijų ir išmaniųjų sprendimų plėtra leido sumažinti fizinių bankų skyrių skaičių, o banko paslaugų tik padaugėjo. Lygiai tie patys principai taikytini ir viešajam sektoriui.
Jeigu anksčiau reikėjo pažymos iš seniūno, tai dabar tą galima susitvarkyti internetu, jeigu anksčiau reikėjo rašyti prašymą ir nupėdinus prašyti tarnautojų sutaisyti gatvę, tai dabar užtenka mobiliosios programėlės, jei anksčiau darbininkai apžiūrėdavo duobę, tai dabar tą gali padaryti dronas, gal net „Google Earth“, ar paprasčiausiai galima apie situaciją spręsti iš mobiliuoju telefonu užfiksuotos nuotraukos. Valdžia priartėjo prie žmonių ne per seniūnus ir merus, bet per išmaniąsias technologijas. Ir tai dar tik pradžia. Galima tik fantazuoti, kokios galimybės atsivers kitą dešimtmetį.
Kodėl Pagėgiai yra savivaldybė, o Avižieniai – ne?
Seniūnijos ir savivaldybės negali tapti vertybe pačios savaime. Jos vertingos tik tada, kai geriausiai aptarnauja tam tikros bendruomenės interesus. Tikslinga turėti atskirą savivaldybę, kai yra bendruomenė su aiškiais bendrais interesais. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybės aptarnauja vieną gyventojų grupę – kauniečius, tai logiškas klausimas, kam toks dubliavimas? Daug racionalesnis būtų kaimiškų teritorijų atskyrimas nuo miesto su priemiesčiais?!
Savivaldybių skaičius vis tik labai susijęs ir su finansais. Tradicinėje savivaldoje bendruomenės turėtų gyventi iš to, ką surenka iš savo narių. Taip yra kokioje Šveicarijoje, kai norint atidaryti naują mokyklą ar baseiną kartu keliami ir mokesčiai. Lietuvoje tai neįmanoma. Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų gyventojai finansuoja daugumą kaimiškų savivaldybių, kurios iškart bankrutuotų, jeigu reiktų gyventi tik iš vietos žmonių indėlio.
Daugiausia klausimų sukasi apie pačias mažiausias – Rietavo, Pagėgių, Kalvarijos – savivaldybes, kuriose gyvena vos po kelis tūkstančius gyventojų, o ekonominio aktyvumo jose mažai. Nepalyginsi su Vilniaus apylinkėmis, kur per 100 tūkst. gyventojų, o atskirų savivaldybių nėra.