Netgi buvo sakoma, kad tai yra antrasis pagal reikšmę Lietuvos strateginis tikslas po Nepriklausomybės atstatymo. Energetinė nepriklausomybė iš tikro yra ne kas kita, kaip konkurencijos ir rinkos energetikos sektoriuje sukūrimas, bei atsisakymas vienašališkos priklausomybės nuo Rusijos. Tuometis ministras Arvydas Sekmokas atkakliai siekė visuose energetiniuose sektoriuose per tuos kelis metus pasiekti point of no return ribą, kad kita Vyriausybė nebegalėtų grįžti į Maskvos glėbį. Kai kas pavyko, kai kas ne. Ar dabar dar aktualūs anksčiau užsibrėžti tikslai?
Kairieji mielai flirtuotų su Maskva
Kol socialdemokratai ir kitos dabar valdančios populistinės partijos buvo opozicijoje, girdėjome labai keistų bei prieštaringų nuomonių. Vienintelis Zigmantas Balčytis, išvažiavęs į Briuselį, suprato, kad energetinė nepriklausomybė yra ne „konservatorių užgaida“, bet Lietuvai gyvybiškai reikalingas tikslas. Kiti kairieji veikėjai, tokie kaip Birute Vėsaitė, Vytenis Andriukaitis, Bronius Bradauskas, nuolat reiškė abejones bei kritiką prieš visus strateginius darbus – dujų terminalą, AE, šilumos tiekimo demonopolizavimą ar dujų sektoriaus išskaidrinimą. Socialdemokratų, darbiečių ir tvarkiečių balsais buvo prastumtas referendumas dėl Visagino AE, kurio rezultatai į politikos akligatvį po rinkimų įvarė visą valstybę ir jų pačių koaliciją.
Jau galima matyti kaip Rusija suaktyvino savo veiklą siekdama išbandyti kairiųjų Vyriausybę ir atgauti prarastas pozicijas. Rusai tikriausiai patikėjo, kad AE statyba Lietuvoje sužlugdyta, todėl atsisakė Kaliningrado atominės statybos spektaklio. Tuo pačiu metu Į Lietuvą vyksta „Gazprom“ emisarai piršdami ilgalaikio dujų tiekimo sutartį, kas reikštų, kad naujasis dujų terminalas būtų tik metalo laužo krūva, o vartotojai toliau mokėtų didžiules kainas už dujas. Ne mažesnis spaudimas yra dėl skalūnų dujų gavybos ar III-ojo paketo įgyvendinimo dujų sektoriuje.
Lietuvos veiksmai siekiant užsibrėžto strateginio tikslo į energetinę laisvę sulėtėjo, o gal ir visai įklimpo. Gerai, kad iš inercijos dar bus užbaigti keli svarbūs projektai, tačiau jau ne visi, nekalbant apie tai, kad neatsiranda naujų idėjų, kurios dal labiau stiprintų energetinę laisvę.
Prezidentė - energetinės nepriklausomybės garantas
Prieš kelis metus suformuota strategija buvo aktyviai derinama su Prezidente Dalia Grybauskaite ir ji yra šio kurso šalininkė bei rėmėja. Iškart po paskutinių rinkimų ir patariamojo referendumo Prezidentė užėmė aiškią bei tvirtą poziciją, kad energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo darbai turi būti tęsiami. Šiandien prezidentė yra vienintelė aktyvi to kurso globėja ir jeigu ne ji, tikriausiai būtų įstrigę ne tik Visagino AE, bet ir dujų terminalo, III energetikos paketo įgyvendinimo, jungčių tiesimo klausimai.
Prezidentės ir dabartinės Vyriausybės takoskyrą dėl energetikos iliustruoja Visagino AE klausimas. Nors prezidentė deda pastangas, kad neliktume elektros užkampis, Algirdas Butkevičius su kompanija visaip sabotuoja šį projektą. Kokių tik nuomonių iš jo negirdėjome šiuo klausimu. Kartais per dieną jis požiūrį pakeisdavo kelis kartus, kol visai atsisakydavo turėti savo požiūrį. Paskutinė data, kada turėtų būti paskelbtas sprendimas, ar statyti naują AE, yra spalio mėnuo. Bet ar kas tiki, kad kitą mėnesį Premjeras pasisakys ryžtingai? Turbūt vėl girdėsime išsisukinėjimus ir nuomonių keitimą.
Nesolidžiai atrodome prieš japonus ir kitus partnerius, kuriems net ir neigiamas atsakymas, bet aiškus ir galutinis, būtų labiau suvokiamas nei ši neapibrėžta situacija. Na, o kas vyktų valstybėje, jei po rinkimų, tokia pat neryžtinga migla imtų sklisti ir iš Prezidentūros? Klausimas kas bus, jei ir Prezidentūroje neliks strateginių Lietuvos interesų gynėjo tampa nebe retoriniu, o grėsmingai aktualiu.
Kam rūpės energetinė nepriklausomybė po prezidento rinkimų?
Lietuvoje artėja Prezidento rinkimai, kurie bus labai reikšmingi įgyvendinant energetinę nepriklausomybę. Rusijai labai nepatinka prezidentės tvirta pozicija ir bus daroma labai daug, kad rinkimus pavyktų pakreipti kita linkme. Mūsų prezidentė neparanki ir kairiesiems, kurie neturi laisvų rankų ir mielai šalies vadovu matytų savo atstovą.
Vis dėlto D. Grybauskaite gyventojai pasitiki ir tai jai atveria puikias perspektyvas tęsti karjerą. Pati vadovė puikiai žino, kad jeigu ji nekandidatuotų antrai kadencijai, valstybėje realiai nėra jos verto kandidato. Labai rizikuotume, kad prezidentu taptų kairysis, kuriam valstybės interesai nebūtų svarbesni negu partinė ar ideologinė linija.
Taigi Lietuvai būtina antra D. Grybauskaitės kadencija, kad būtų pasiekti tikslai, kurių nespėjo įgyvendinti dešiniųjų Vyriausybė. Esu tikras, ji būtų puiki vadovė ir ES institucijose, tačiau Lietuvoje D. Grybauskaitė yra reikalinga labiau.