Pirmiausia, išplėstas paramos gavėjų ratas, kuris turi didžiausią poveikį. Antra, dar praėjusiais metais Vyriausybė ateinančių metų biudžete numatė ženklų pajamų didinimą, labiausiai orientuojantis į mažiausias pajamas gaunančius. Didintos socialinės išmokos, neapmokestinamasis pajamų dydis, ženkliai pakelta minimali mėnesinė alga, tam kad pajamos lenktų sparčiai išaugusias kainas.
Kitas žingsnis, kuris dar bus svarstomas Seime (tikiuosi, kad jam bus pritarta) – laikinas nulinio PVM tarifo taikymas šildymui. Tai leistų kiek sumažinti sąskaitas už šildymą. Tiesa, tai labiausiai paliestų Vilniaus miestą, nes jame šildymas vienas brangiausių.
Viešojoje erdvėje netrūksta ir kitų pasiūlymų. Opozicija nesiliauja kartojusi, jog geriausia priemonė – PVM maisto produktams mažinimas. Dar kai kas ragina mažinti PVM tik būtiniausiems produktams.
Nei socialdemokratai, nei „valstiečiai“, nei S. Skvernelis, būdami valdžioje, to nedarė. Nes ekonomistų diskusijose jau seniai įrodyta, kad nebūtinai PVM lengvatos nauda teks pirkėjams. Patvirtinta tai ir praktikoje – Lietuvoje sumažinus PVM restoranams (kaip paramą po karantino), maistas bei paslaugos kavinėse tikrai neatpigo. Keliais metais anksčiau tą patį patyrėme, kai buvo įvesta PVM lengvata viešbučių verslui.
Seimas neišvengiamai turės svarstyti ir Prezidento Gitano Nausėdos siūlymus dar padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį nuo dabartinio 460 iki 510 eurų. Taip pat išmokėti po 100 eurų pažeidžiamiausiems visuomenės nariams.
Ekonomistai vieningai sutaria, kad viena pagrindinių infliacijos priežasčių – gausios valstybių pinigų dalybos pandemijos metu. Milijonai ir milijardai buvo išdalinti verslams skatinti, žmonių pajamoms apsaugoti. Tai buvo teisinga, tai padėjo išvengti ekonominės krizės.
Bet ar reikia ir toliau beatodairiškai žarstyti valstybės pinigus?
Vienkartinės išmokos kainuotų valstybės biudžetui per 100 milijonų eurų. Dar per 60 mln. eurų – padidintas neapmokestinamasis pajamų dydis. Greičiausiai valstybei tektų papildomai skolintis. Prezidentūros atstovai tikina, kad bus reikiamas valstybės biudžeto įplaukų perteklius. Bet, ar galima daryti tokias išvadas turint tik sausio mėnesio biudžeto plano vykdymą? Gal reiktų ramiai palaukti bent pirmojo ketvirčio rezultatų? Bet ir tuomet negalėsime būti labai tikri, kad sudėtinga tarptautinė padėtis neiššauks kokių nors neigiamų poveikių mūsų ekonomikai, ar nepareikalaus neplanuotų gyvybiškai svarbių išlaidų.
Suprantu, kad Prezidento siūlymai kai kam skamba labai patraukliai. Didžioji opozicijos dalis, tikriausiai, taip pat plos katučių. Ir ne tiek dėl to, kad pritaria G. Nausėdos siūlymams, o tam, kad sukeltų problemų Vyriausybei.
Neatmestina, kad Prezidentas G. Nausėda tokias lengvatas siūlo siekdamas populiarumo, norėdamas auginti savo reitingus. Tai pagrindžia ir šių siūlymų pateikimo aplinkybės: sukviestame plačiame politikų ir verslo atstovų pasitarime apie juos kalbėta gana abstrakčiai ir miglotai, o iš karto po to Prezidentas juos paskelbė su gerai paruoštais viešųjų ryšių akcentais.
Priminsiu, kad G. Nausėda vis kartoja, kad jis prieš susipriešinimą, jis nori įsiklausyti į visus visuomenės narius.
Tai kodėl Prezidentūra nenorėjo išgirsti ne tik Vyriausybės, bet ir ekonomistų požiūrio į naujas pinigų dalybas?
Neatrodo, kad Prezidento siūlymai telktų visuomenę.
O gal toks ir tikslas, kad jiems nepritarus, būtų galima eilinį kartą pareikšti apgailestavimą dėl skaldomos visuomenės. Apkaltinti valdančiąją koaliciją arogancija, neįsiklausymu, nesikalbėjimu.
Skaldyti visuomenę, nukreipti vieną žmonių grupę prieš kitą ypač lengva populiariais, labai patraukliai atrodančiais pinigų dalybų pasiūlymais.