Miškai užima apie 30 proc. žemės ploto, jie yra 80 proc. pasaulio biologinės įvairovės namai. Miškai turi didžiulę socialinę, kultūrinę ir dvasinę vertę, ir atlieka daugybę funkcijų – nuo gamybinių iki aplinkos ir socialinių. Miškai reguliuoja vandens ciklą, gerina oro kokybę ir sugeria anglies dioksidą.
Deja, miškų naikinimas ir dažnai netgi išnykimas yra didžiulė ir aktuali problema. Vien 1990–2016 m. dėl žmogaus veiklos pasaulyje buvo prarasta 1,3 mln. kvadratinių kilometrų miško – tai reiškia, kad kas valandą pranyksta 800 futbolo laukų plotas.
Miškų kirtimai auga ir Lietuvoje – 2019-2023 m. numatyta iškirsti 11 850 ha valstybinių miškų. Ypač didelio masto miškų naikinimas ir alinimas daugiausia vyksta atogrąžų miškuose. Amazonės miškai patiria didžiulį spaudimą dėl Brazilijos vyriausybės de facto remiamo miškų naikinimo – 2019 m., palyginti su praėjusiais metais, ten 50 proc. padaugėjo tyčinių gaisrų. Pagrindinės to priežastys – medienos ruoša ir žemės ūkio veikla iškirsto miško žemėje.
Visgi svarstant, kokia kryptimi miškų apsauga turėtų pasukti ateityje, negalima nepaisyti, kad miškai nėra tik anglies dvideginio surinkėjas ar absoliutus draustinis, kuriame negali būti vykdoma jokia ūkinė veikla. Miškai taip pat yra svarbus atsinaujinantis išteklius, svarbi ekonomikos dalis, daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis. Todėl mes pasisakėme už priemones, kurios palengvintų teisingą perėjimą prie tvaresnių ūkininkavimo ir miškotvarkos formų.
Mano rengtoje nuomonėje pabrėžiama, kad ūkininkams tenka pagrindinis vaidmuo aprūpinant mus žemės ūkio ir maisto produktais. Žemės ūkis labai priklauso nuo gamtos išteklių, tokių kaip dirvožemis, vanduo ir miškai, todėl yra neatsiejamai susijęs su miškų sektoriumi. Pabrėžiau, kad siekiant tinkamai valdyti miškų paveldą, yra labai svarbu pripažinti miškų daugiafunkciškumą, o spręsti miškų naikinimo problemą reikia visapusiškai ir nuosekliai.
Ūkininkai žino, jog dėl svarbių savo ekologinių, ekonominių ir socialinių funkcijų miškai yra neatsiejama ir būtina kraštovaizdžio dalis. Istoriškai jie stengėsi saugoti, naudoti ir atkurti miškus, tą daro ir dabar. Miškininkystė, kartu su ūkininkavimu, atlieka labai svarbų vaidmenį valdant gamtos išteklius ir žemės naudojimą ES ir pasaulio kaimo vietovėse. Šiuo metu socialinė ir ekonominė žemės ūkio svarba didėja, nes augant pasaulio gyventojų skaičiui reikia gaminti daugiau maisto ir žemės ūkio produktų ir drauge švelninti klimato kaitą. Todėl reikia suderintų veiksmų siekiant išvengti maisto nuostolių ir maisto švaistymo maisto grandinėje, ir greitai reaguoti į krizes.
Tačiau ES įrankiai, kuriais Sąjunga gali daryti įtaką trečiųjų šalių politikai, yra pakankamai riboti – prekyba ir paramos priemonės. Todėl mano rengtoje nuomonėje pabrėžiama partnerystės su trečiosiomis šalimis svarba siekiant stiprinti tvarų žemės valdymą ir tvarų žemės ūkį, gerą valdymą žemės ir miškų srityje. Raginau įgyvendinti paramos priemones, kuriomis siekiama didinti žemės ūkio našumą trečiosiose šalyse, – našesnis žemės ūkis sumažintų miškų naikinimo poreikį.
Taip pat pabrėžiau, kad svarbu sukurti tvarias ir skaidrias žemės ūkio vertės grandines, sudarant prekybos susitarimus, kurie neleistų įvežti į ES žemės ūkio produktų, neatitinkančių Europos standartų ir vertybių miškų apsaugos srityje. Į būsimus prekybos susitarimus reikia įtraukti sąlygas, pagal kurias ES galėt sustabdyti atitinkamų produktų importą iš regionų ar šalių, kuriose nustatomas miškų naikinimas, o produktams, kurie skatina miškų naikinimą visame pasaulyje, būtų uždrausta patekti į ES vidaus rinką.
Taip pat pabrėžiau, kad reikia toliau daryti pažangą plėtojant ir įgyvendinant ES baltyminių augalų strategiją ir užtikrinant patikimą baltyminių augalų gamybą ES. Tai apribotų su šiomis kultūromis susijusį miškų naikinimą kituose pasaulio regionuose ir sumažintų mūsų priklausomybę nuo importo. Tokia pažanga turėtų būti daroma, be kita ko, plačiau taikant sėjomainą ir teikiant paramą ūkininkams vietovėse, tinkamose baltyminiams augalams auginti.
Džiaugiuosi, kad šios nuostatos, užtikrinančios tvarų miškų naudojimą ir bendradarbiavimą tarp žemės ūkio ir miškų sektorių, atsispindi ir galutiniame dokumento tekste. Visada laikiausi nuomonės, kad žemės ūkis yra šiuolaikinių klimato ir aplinkosaugos problemų sprendimo dalis, tačiau ne atpirkimo ožys.
Ūkinė veikla yra neatsiejama mūsų aplinkos dalis. Be abejo, vertingos vietovės – tarp jų ir miškai – turi būti saugomi, tačiau tai nereiškia, kad visi miškai turėtų prarasti visas savo ūkines funkcijas. Tvari miškininkystė, efektyvus žemės ūkis, griežtai taikomi prekybos standartai gali pagerinti esamą situaciją ir užtikrinti, kad aplinkosauginės, ūkinės, kultūrinės ir kitos miškų funkcijos ir toliau bus palaikomos.