Ambasadą įkūrėme. Vietos ginčai dėl pavadinimo nepadėjo. Kinija suprato, kad bent jau pradžioje de facto kūrėme Taivano ambasadą ir ne juokais supyko. Ėmėsi ypač skaudžių veiksmų Lietuvos ekonomikai. Krito Klaipėdos uosto krova, sumažėjo Kinijos prekių importas į Lietuvą, o lietuviškų prekių eksportas Kinijon smigo į nematytas žemumas. „Vertybių“ prekės ženklas ekonomikoje atnešė tik nuostolius: bendrą konsoliduotą neigiamą rezultatą Lietuvai skaičiuojame ne dešimtosiomis bendrojo vidaus produkto (BVP) dalimis, bet BVP procentais. Realiais skaičiais – šimtais milijonų. „Didelė dalis produkcijos, kuri keliaudavo į Kiniją, tikrai atras savo rinkas“, – ramino ministras Gabrielius Landsbergis, keliaudamas po Australiją ir Singapūrą.
„Vertybiniai“ politikai sukūrė darbo ir mūsų diplomatiniam korpusui: Europos Sąjungos reikalavome spausti Kiniją dėl neteisėtų veiksmų prieš Lietuvą. Plušėjome net iki Pasaulio prekybos organizacijos. Šalia to „mezgėme“ santykius su Taivanu – Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pati keliavo į tolimąją šalį. Žadėtos milijardinės investicijos, kurios su kaupu kompensuos „ambasados“ žalą Lietuvos biudžetui. Bet investicijų milijardai nuplaukė į Vokietiją ir Lenkiją. O Lietuva gavo „nosį“ su keletu milijonų kelioms įmonėms.
Šiandien – po dvejų metų – vertybinei politikai atėjo galas. Išmintingi šaiposi: „vertybinė užsienio politika“ išregistruota iš Lietuvos prekių ženklų registro. Į Lietuvą atvykus Taivano užsienio reikalų ministrui, G. Landsbergis demonstratyviai su Taivano pareigūnu nesusitiko. Net ir šioje situacijoje M. Maldeikis surado argumentų. O G. Landsbergis „nuosekliai“ kartojo: „mes laikomės vienos Kinijos politikos <...>, kuri implikuoja, kad oficialių kontaktų mes nepalaikome.“
Disonansas? Taip, tokia nuolatinė būsena. Dar ir vakuumas. Išminties, nesavanaudiškumo bei tikros vertybinės politikos Lietuvai. Viliuosi, netrukus tą vakuumą užpildysime jų atsakomybe. Ne tik politine, bet ir teisine.