Išsvajoti vakarai ir jų „saldainiai“
Įdomu, kaip jaustųsi Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai, šiandien eidami Gedimino prospektu ir nematydami nė vieno lietuviško užrašo arba sužinoję, kad Prezidentė labiau rūpinasi anglų kalbos mokėjimu nei lietuvių kalbos žiniomis bei kompetencija. Manau, juos apimtų nusivylimas supratus, kad šiandien vardan vakarietiškos šalies įvaizdžio mes atsižadame lietuviško žodžio, tautinės valstybės vertybių, savo kultūros.
Okupacijos metais susikurta iliuzija, kad vakaruose gatvės grįstos auksu, lietuvių galvose išliko iki šiandien. Vienintelis skirtumas tas, kad už geležinės uždangos paslėpti vakarai skatino lietuvius siekti nepriklausomybės ir sukurti tokį pasaulį savo šalyje. Šiandien gyvename be sienų, nebėra tikslo kovoti. Vietoj to, kad bandytume sukurti geresnį gyvenimą Lietuvoje, tiesiog renkamės lengvesnį variantą – išvažiuoti ten, kur toks gyvenimas jau sukurtas.
Mus užvaldė protu nesuvokiamas tikėjimas vakarais, jų neginčytinomis vertybėmis. Tačiau ką vakarai ir Europos Sąjunga mums davė? Pats ES prezidentas Hermanas Van Rompėjus pareiškė, kad nacionalinės vertybės turėtų išnykti. Bet niekas į tokius žodžius nesigilina, gilinamės tik į tai, kaip turtingai jie gyvena.
Sugebėjome pasipriešinti, kai prieš mus buvo taikoma tiesioginė agresija, kovojome, tačiau dabar nesugebame suprasti, kad į vieną delną mums duoda saldainį, o iš kito atima mūsų tapatybę. Kaip pasakė Egidijus Bičkauskas, jaunimo, kuris gintų tėvynę, yra, bet ar tas jaunimas supras, kada jau reikia gultis į apkasus?
Čiurlionio Lietuva
Kažkur ten, vakaruose, ištirpo mūsų pasididžiavimas Mindaugu, Justinu Marcinkevičiumi, miškuose kovojusiais partizanais... Ar kada įsižiūrėjote, ką Čiurlionio karaliai laiko savo rankose? Jų rankose - mūsų žemė, mūsų kraštas, mūsų Tėvynė. Įsižiūrėję pamatysite mažą kaimo mokyklėlę, kurioje mokytojas moko lietuviškų raidžių ir Lietuvos istorijos iš Adolfo Šapokos vadovėlio, moko dzūkų partizaną Žaibą kautis ir nugalėti kelis kartus didesnį priešą, moko Darių ir Girėną mažu oranžiniu lėktuvėliu, ant kurio užrašyta „Lituanica“, perskristi Atlantą. Ar skaitėte, ką šie vyrai rašė savo testamente? „Mes skrisime į Lietuvą ir savo žygį aukojam tau, jauna Tėvyne!“. Iki šiol taip ir nesupratome, kad Čiurlionio karalių pasaka yra čia, Lietuvoje, kad tikrosios vertybės slypi mūsų kasdieniuose darbuose.
Gaila, kad iš televizorių ekranų kalbantys šiuolaikiniai emigrantai to nesupranta: „Mes grįšime, kai jūs ten, Lietuvoje susitvarkysite“. Jei savo Tėvyne pasirinko ne žemę, kur gimė, kur užaugo, o tą, kur stalas pilnesnis - jų valia rinktis. Tik ten nėra Lietuvos, ten nėra Čiurlionio karalių pasakos. Ji yra čia, kur gyvename mes, nuolat besiblaškydami tarp rytų ir vakarų.
Ar mes tikrai pabudome?
Ar ne mes patys esame kalti, kad šiandien jaučiamės nelaimingi Lietuvoje? Kodėl mums taip nepriimtina didžiuotis Lietuva? Dar Sąjūdžio laikais Rolandas Paulauskas dainavo: „Mes patys save žeminom, mes patys save niekinom.“ Ir nors daina baigiasi žodžiais „pabudome ir kelkimės!“, man kyla abejonių, ar mes tikrai pabudome.
Izraelio dykumoje stovi Mosado tvirtovės griuvėsiai. Kadaise šios tvirtovės gynėjai, matydami, kad neatsilaikys prieš daug stipresnį priešą, bet nenorėdami pasiduoti gyvi, nusižudė. Šiandien čia priesaiką savo valstybei duoda žydų kariai. 1336 m., matydamas, kad neatsilaikys prieš kur kas gausesnes kryžiuočių pajėgas, Pilėnuose susidegino kunigaikštis Margiris su savo vyrais. Bet ar mes mokame taip didžiuotis savo didvyriais, kaip tai daro žydų tauta?
Atsakymas – nemokame. Priešingai, šiandien, skaitydamas istoriko Dariaus Barono darbą, sužinau, kad narsiai su ordino riteriais kovojęs ir mirtį vietoj nelaisvės pasirinkęs Margiris buvo psichinis ligonis, kuris nesuprato iš vakarų ateinančios pažangos. Numočiau ranka į norinčio dėmesį atkreipti liberalaus istoriko rašinį, tačiau nežinau, ką galvoti, kai net buvusi krašto apsaugos ministrė jį apdovanoja premija „už patriotiškumo ugdymą“.
Strasbūre, mieste, kuris vadina save Europos sostine, stovi Šv. Petro Jaunesniojo katedra. Jos viduje vieną sieną puošia freska, vaizduojanti Europos tautų žygį. Europos tautos čia perteiktos kaip raiteliai, išdidžiai jojantys ant žirgų ir nešantys vėliavas su savo valstybių pavadinimais. Pati paskutinė šioje eisenoje pėsčiomis eina mergina, ant kurios vėliavos parašytas žodis LITAVIA – LIETUVA. Sakysit, kurgi mums lygintis su tais, kurie daugiau nei 200 metų savo žirgais vedini veržėsi į mūsų kraštą? Atsakau - jei mes patys savęs negerbiame ir laikome provincialais, tai mums dar ilgas kelias iki tų išsvajotų vakarų.
„Gal eikim į protą“?
Po 2004 m. gegužės 1 dienos, kai tapome ES nariais, tiek Vasario 16 –oji , tiek Kovo 11-oji liko tik istoriniais reliktais. Bėgome nuo vilko ir savo noru užšokome ant meškos arba, kaip sakė vienas mano žemietis, dzūkas Kazimieras Sventickas: „Ėjom į NATO, ėjom į Europos Sąjungą, baigiam išsivaikščiot, atėjom į krizę. Nežinom, kur eiti, gal eikim į protą“? Eikime į protą, būkime savimi, o ne rytų ar vakarų priedais.
Kai manęs klausia, ar yra šiandien asmenybių, kurios savo patriotiškomis idėjomis ir darbais prilygtų tarpukario Lietuvos kūrėjams, atsakau, kad svarbiausia, jog tautoje išlikusi jų dvasia. Ar pamenate čekų genijaus Jono Mateikos paveikslą „Griunvaldas“? Čia kiekvienas paveikslo herojus yra iškili asmenybė, turinti savo vardą ir istoriją. Tačiau man labiausiai į akis krenta ne tie herojai, ir net ne Vytautas Didysis. Šiame paveiksle man svarbiausias yra šalia Vytauto Didžiojo nutapytas karys. Užrašas skelbia, kad tai nežinomas lietuvių pėstininkas. Tačiau kaip tik šis, niekam nežinomas karys, ir yra tas, kuris nukovė Didįjį ordino magistrą Ulrichą fon Jungingeną. Būtent tokius „nežinomus karius“ aš matau ir šiandien Lietuvoje. Tai žmonės, kurie nors ir mažais savo darbais puoselėja nacionalines Lietuvos vertybes. Tai žmonės, kuriems Vasario 16-oji, Kovo 11-oji nėra tik istorinės datos, jiems tai – pasididžiavimas. Dėl šių žmonių manęs vis dar neapleidžia viltis, kad kaip toje R. Paulausko dainoje, vieną dieną mes pabusime. Kaip 1882 m. pasakė Jonas Basanavičius: „Jei per mūsų darbus tautos dvasia atsikvošės ...“