Idėja tikrai nebloga, jeigu nebūtų „jeigu“. Iš tiesų 2014 metais, Lietuvai minint NATO narystės 10-metį, konservatorių, liberalų ir socialdemokratų iniciatyva buvo sutarta, jog šalis skirs ne mažiau nei 2 proc. nuo bendro vidaus produkto gynybai.
Tai buvo padaryta po Rusijos agresijos Kryme ir, drįsčiau teigti, pačiu laiku, o ypač pasikeitus JAV administracijai, kuomet Prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo klausimą dėl šalių narių indėlio kelti itin aštriai. Jis pabrėžė, jog kitos Aljanso šalys parazituoja, didžiausią finansinę naštą NATO turi JAV, ir tai bent iš dalies tiesa.
Politinių partijų susitarimas buvo pradėtas vykdyti tuoj pat, jau nuo 2015-ųjų, krašto apsaugos finansavimas buvo didinamas ir 2016-aisiais. Pasikeitus Seimo daugumai po 2016-ųjų rinkimų, jau ir dabartinė Sauliaus Skvernelio Vyriausybė tęsė šį nusistatymą, nors didžiausia naujosios daugumos partija dar ir nebuvo pasirašiusi šio susitarimo.
Šiemet būtent dėl šių priežasčių Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tokį atnaujintą susitarimą, kuriame numatoma didinti gynybos finansavimą iki 2,5 proc. nuo BVP iki 2030-jų metų, pasirašė. Tai pasiūlė Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Valstybės gynybos taryba. Tiesa, šio susitarimo kažkodėl nepasirašė G. Palucko socialdemokratai.
Viskas šioje istorijoje buvo kaip ir neblogai, pasiektas maksimaliai šiandien įmanomas konsensusas, išskyrus vieną keistą faktą – nors konservatoriai susitarimą ir pasirašė dar 2014-aisiais ir šiemet, tačiau nei karto, nei 2015-ais, nei 2016-ais, nei praėjusiais metais už šalies biudžetą nebalsavo, o tai reiškia, jog tuo pačiu jie nebalsavo ir už didinamą krašto apsaugos biudžetą.
Nebalsavo jie ir už biudžeto pataisą prieš savaitę, kuria norima pasiekti 2 proc. nuo BVP dar šiemet, nes dėl greitesnio šalies ekonomikos augimo nei prognozuota būtina šių metų gynybos biudžetą pataisyti.
Raginantys susitarti, suprantama, turėtų susitarimus ir vykdyti, net jeigu jiems nepatinka kokios nors kitos išlaidos biudžete, nes priešingu atveju susitarimai netenka prasmės. Šiuo atveju Vygaudo Ušacko pasiūlymas susitarti dėl švietimo, jei tai nėra tik rinkiminis propagandinis triukas, taip pat vertas dėmesio. Tačiau susitarti dėl švietimo būtų nelengva, nes politinių jėgų nuostatos ypač skiriasi. Ko gero todėl, jog ši sritis daugiausia ideologizuota.
Tačiau iškyla dar svarbesnis klausimas, ar konservatoriai yra patikimi tokių susitarimų partneriai? Ypač gynybos srityje, dar ir prisimenant, jog jų valdžios laikais 2 proc. nuo BVP gynybai nė nekvepėjo, o buvo viso labo 0,78 proc. nuo BVP? Jie dabar tai aiškina finansine krize, tačiau kodėl nebalsavo už biudžeto didinimą pastaruosius tris metus? Be to, mūsų kaimynai estai būtent krizės metu, nukritus BVP, nemažino gynybos finansavimo ir jau prieš aštuonerius metus pasiekė reikalingą NATO finansavimą.
Tuo estai užsitarnavo ne tik didesnį pasitikėjimą Aljanse, bet ir didesnę paramą, užtikrinant jų gynybą realiai pačioje Estijoje.
Nors jie, konservatoriai, už gynybos išlaidas nė sykio, bent jau formaliai, tvirtinant šalies biudžetą, nebalsavo nuo pat šio susitarimo pradžios, t. y. nuo 2015 metų, esą jiems netinka kitos išlaidos biudžete, viešumoje – jie kone pirmieji tokių sprendimų „rėmėjai“. Ir net reikalauja dar daugiau!?
Kodėl jie taip elgiasi, nesunku suprasti, nes sprendimą dėl 2 proc. nuo BVP gynybos biudžeto, kaip rodo apklausos, remia per 60 proc. šalies gyventojų, o kas ir kaip realiai dėl to biudžeto balsuoja, žmonės pernelyg nesidomi. Todėl konservatoriai iš tiesų parazituoja ant kitų, šiuo atveju Algirdo Butkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio vyriausybių sprendimų.
Ir tai nėra nekaltas reikalas. Nes juk, pavyzdžiui, jei praėjusiais metais šalies biudžetas nebūtų patvirtintas, o tai galėjo atsitikti, nes realiai Seime daugumos nebuvo, tuomet tektų dirbti viena dvyliktąja, o tai reiškia, kad būtume turėję tik 1,7 proc. nuo BVP, kitaip sakant, būtume savo deklaruotų įsipareigojimų neįvykdę.
Visi politiniai konsensusai gali egzistuoti tik pasitikėjimo sąlygomis. Nevykdant savo įsipareigojimų dėl daug paprastesnio susitarimo dėl gynybos, sunku įsivaizduoti, jog galima būtų pasiekti gerokai sudėtingesnį susitarimą dėl švietimo. Nes juk konservatoriai tuoj pat surastų argumentų, kodėl jie negali vykdyti vieno ar kito punkto, tačiau jie, aišku, „už“ susitarimą ir pan.
Toks veidmainiškas didžiausios dešiniųjų partijos elgesys į susitarimus ir konsensusus neatveda. Priešingai. Greičiausiai būtent dėl šių priežasčių tas pats galimas susitarimas dėl švietimo, nors ir labai svarbus, nepavyks.