Liepą Rusijos paskelbtas „šokolado karas“ Ukrainai tęsiasi. Spaudimas toliau daromas ir Lietuvai: rugsėjį Rusijos pasienyje sugriežtinta Lietuvos vežėjų patikra ne tik nesibaigė - papildomai stabdomas Lietuvos pieno produktų importas į Rusiją.
Kebli Moldovos padėtis. Negana to, kad rugsėjį Rusija uždraudė Moldovos vynų ir stiprių alkoholinių gėrimų importą, netrukus Rusijos emigracijos tarnyba pagrasino išsiųsianti iš šalies imigrantus darbuotojus, atvykusius iš Moldovos ir neva pažeidusius imigracijos įstatymus (tokių Rusijoje gali būti apie 190 tūkst.)
Jei tai atsitiktų (nors ekspertai abejoja, ar tai būtų vykdoma masiškai), tai būtų didesnis smūgis Moldovos ekonomikai nei alkoholio importo į Rusiją apribojimas – piniginiai pervedimai iš emigravusių piliečių sukuria net iki 15 proc. Moldovos BVP.
Kodėl Rusija taip elgiasi?
Versijų yra labai daug. Nuo grynai ekonominių priežasčių iki atskirų Rusijos verslo grupuočių ir institucijų interesų. Vis dėlto laikausi pozicijos, kad Rusija taip aikštingai elgiasi dėl europinės integracijos sprendimų, kurie netrukus bus priimti Vilniuje. Tam pritaria ir kairioji pasaulio žiniasklaida, tarptautiniai ekspertai ir politikos mokslininkai.
Šiuo metu svarbiausias šio politinio žaidimo veiksnys – Ukraina. Augantis Rusijos spaudimas Rytų partnerystę palaikančioms valstybėms tik rodo, koks didelis Ukrainos svoris šioje ES ir Rusijos konkurencinėje kovoje dėl buvusių sovietinių respublikų integracijos krypties. Akivaizdu, kad jei Ukraina pasirinks integraciją į ES, jos pavyzdžiu seks ir Gruzija su Moldova.
Jei Ukraina suka Vakarų link, Rusija netenka svarbios dalies savo įtakos svertų Ukrainos atžvilgiu ir kartu yra stumiama labiau į Azijos erdvę. Gal ji to ir siekia? Argi to neatspindi jos kuriama muitų sąjunga, kuri vėliau turėtų virsti Euroazijos sąjunga?
Tačiau Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai atsisakius dalyvauti Rusijos integraciniuose projektuose, Rusija jau nebegalės toliau balansuoti tarp Europos ir Azijos kaip iki šiol, o jos politinės ir ekonominės galios centras turės pajudėti į Rytus. Ar Rusija nebijos prarasti istoriškai labiau europinės tapatybės (turint galvoje, kad jos centras vis dėlto yra Maskvoje, o ne kur nors Sibire), likdama su geografiškai ir kultūriškai neeuropinėmis valstybėmis?
Visoje šioje politinėje kovoje dėl Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Lietuvai, kaip šiuo metu pirmininkaujančiai ES Tarybai, tenka svarbus vaidmuo.
Dėl Lietuvos prekių importo į Rusiją ribojimo už Lietuvos stovi visa ES, nes tokia ES narystės sąlyga. Rusija, kuri į Pasaulio prekybos organizaciją pagaliau įstojo vos pernai, taikydama prekybos apribojimus, elgiasi gudriai ir kol kas formaliai pagal taisykles. Tokiose situacijose tiek ES, tiek Lietuvos pareigūnams ir politikams labiausiai reikia kliautis nuojauta, kokia komunikacija su Rusija gali būti veiksmingiausia.
Kita priežastis, kodėl Rusija, regis, negaili prekybos apribojimų nei Ukrainai, nei Lietuvai, nei Moldovai, - pačiai Rusijai, kaip didelei rinkai, tai neturi didelio neigiamo poveikio. Kita vertus, net jei ir turėtų, Rusija nėra ta valstybė, kurios piliečių materialinė gerovė ir socialinė lygybė būtų prioritetas jos vadovams. Jiems kur kas svarbesni galios demonstravimo ir imitavimo retorika ir elgesys.
Ar tai Rusijos paskutinės pastangos susigrąžinti Ukrainą į savo glėbį? Vargiai, nes akivaizdu, kad tokie veiksmai gali būti tik mažai veiksmingi. Greičiausiai ji nori šiek tiek atkeršyti, šiek tiek paerzinti ir Lietuvą, ir Ukrainą, ir ES. Tai nieko stebėtino Rusijos elgesy. Tačiau ką Rusija darys vėliau, po to, kai Ukraina, Gruzija ir Moldova vis artės prie ES?
Nepaisant visko, esu linkęs išlikti optimistu. Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos akivaizdus žingsnis ES, o kartu ir konsoliduotos demokratijos link gali būti šansas, tiek politinis, tiek ekonominis, pačiai Rusijai.
Rusija tiesiog privalo grįžti į Europą ir tapti tikrai demokratinė. Nepamirškime, kad iki 1917 m. spalio bolševikinio perversmo Rusija buvo viena iš didžiųjų Europos valstybių, Antantės narė, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos sąjungininkė, kuri buvo bežengianti pirmuosius žingsnius demokratijos keliu, bet ją 1917 m. rudenį ištiko istorinė katastrofa.
Todėl ypač Ukrainos įtraukimas į demokratinę ES orbitą gali paskatinti Rusiją atsigręžti į Europą. Toks pasirinkimas būtų tikrai nelengvas, kaip ir bet koks perėjimas iš autoritarinio režimo į demokratiją. Bet koks kitoks pasirinkimas dabar laukia Rusijos, kokios perspektyvos?