Mūsų klasėje net trejetukininkai mintinai mokėjo J. Maironio „Trakų pilį“, o kai nuskambėdavo jos skaitomi žodžiai: „Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarp jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis...“, klasėje stodavo tyla. Kai mokytoja skaitė tą „Milžinkapio“ dalį, kur jaunasis Zubrys paleidžia strėlę į širdį, kryžiuočių paimtai į nelaisvę Meilužei, pamačiau kaip net didžiausiam klasės neklaužadai skruostu ėmė tekėti ašaros.
V. Krėvės „Milžinkapis“ ne tik į Dzūkijos, bet ir į visos Lietuvos epą pretenduojantis meno kūrinys. Šviesios atminties, šiemet anapilin išėjęs signataras J. Dringelis yra pasakojęs, kad A. Smetonos laikais V. Krėvės kritikai aiškindavo, kad „Dainavos krašto senų žmonių padavimai“ tai ne tautosaka, o autoriaus kūrybinis darbas. Vėliau, tarybiniais laikais, nors jo darbai ir buvo publikuojami, jis neįtiko tuometiniai valdžiai, kad karui baigiantis pasitraukė į Vakarus.
Taip jau atsitiko, kad dvi savaites nebuvęs Lietuvoje, grįžęs namo sulaukiau rašytojo R. Sadausko skambučio:
– Žinai, Gediminai, šiemet sukanka lygiai 100 metų, kai V. Krėvė išleido mūsų epą – „Dainavos krašto senų žmonių padavimai“, o jokio paminėjimo šiai datai nebus, nes V.Krėvė pasirodo buvo kolaborantas 1940 metų sovietinėje Lietuvos vyriausybėje.
– V. Krėvė – kolaborantas?! Šitas visiškas „trispalvis“? Klaipėdoje sausio mėnesį vyksta naktiniai žygiai 1923 m. sukilėliams atminti. Dažnai iš organizatorių pasišaipome – Perlojos respublikos kariuomenė vaidino sukilėlius, vienas iš „sukilimo“ organizatorių buvo V. Krėvė. Tai kaip jūs savo Klaipėdą be mūsų – dzūkų būtumėt atgavę.
– O tu nesijuok. Dabar jau kolaborantai ne tik S.Nėris, P. Cvirka, bet ir Justinas Marcinkevičius. Paskaityk internete.
Per tas dvi savaites, kol nebuvau Lietuvoje, viešojoj erdvėj sublizgėjo dvi „žvaigždės“, juodinančios mūsų literatūros klasikus.
Pamenu tarybiniais laikais, išėjus A. Solženycino „Archipelagas-gulagas“ visi, net jo neskaitę, turėjome pasmerkti kūrinio autorių. Jo kūriniai buvo išimti iš bibliotekų. Draugas, turėjęs namuose A. Solženycino knygą „Viena Ivano Fetisovičiaus diena“, slapta davė man ją paskaityti. Perskaitęs niekaip negalėjau suprasti kodėl ji uždrausta.
– Nieko ypatingo čia nėra, bet tiesiog autorius savo pasaulėžiūra nepriimtinas dabartiniai valdžiai, - aiškino knygą davęs paskaityti draugas.
Tikrai netikėjau, kad taip gali atsitikti nepriklausomoje Lietuvoje. Kad žmogaus kūryba, kas pati savaime yra Dievo dovana, pirmiausia bus vertinama pagal jo priklausymą politinei-partinei nomenklatūrai.
Ar atsiras žmogaus, kuris galės paneigti, kad J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ buvo mūsų Valstybės Atgimimo pradžia, kai klausydamiesi žodžių „LIETUVA“, darėmės drąsesni, teisingesni ir geresni.
Niekuomet netapatinau žmogaus su jo įsitikinimais, todėl lengvai galiu bendrauti su daugeliu. Man įstrigo šv. Augustino žodžiai, kad žmogus yra Dievo kūrinys ir nė vieno jų negali smerkti. Tau gali nepatikti žmogaus poelgiai, bet ne tavo valia vertinti jį kaip visumą.
Tiek S. Nėris už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, tiek P. Cvirka už romaną „Žėmė maitintoja“ tarpukariu buvo apdovanoti valstybinės premijomis ir ar tai, kad jie važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“ niekais pavertė šių lietuvių literatūros klasikų kūrybą.
Lietuva per visą savo gyvenimo laikotarpį turėjo tik vieną šventąjį-karalaitį Kazimierą. Visi kiti, kaip ir mūsų kūrėjai eiliniai žmonės su savo nuodėmėmis, klaidomis ir klystkeliais. Tai ką norėsim matyti? Tautos asmenybes, genijus ar jų silpnybes, paklydimus ir tas etiketes klijuosim visai tautai, likdami vidutinybėmis.
Kai iškertami medžiai, ąžuolai, tuomet labai gerai matyti krūmai, kurie nieko gero gyvenime nesugeba sukurti.
Dažnai ieškau atsakymo, kur eina riba, tarp žmogaus kaip Dievo kūrinio kūrybinių galių – viso to kas dieviška ir jo gyvenimo šioje Žemėje, kažkieno pavadintoje nuodėmių pakalne.
Ar turim kaip tarybiniais laikais cenzūruoti visus neįtikusius?
Kolega ekonomistas, Seimo narys Povilas Gylys yra parašęs knygą, kurios pavadinimas „Lietuviai-tauta, kuriai nereikia savo valstybės“. Pasirodo, nepriklausomoje Lietuvoje, nepriklausomai nuo politinės konjunktūros, nereikia nei talentų, nei asmenybių, nei didvyrių, kaip atsitiko su kunigaikščiu Margiriu. Istorikas D. Baronas neseniai išaiškino, kad mirtį, o ne vergovę pasirinkę Pilėnų gynėjai buvo psichiniai ligoniai, nesupratę kryžiuočių iš Vakarų nešamos pažangos!
Taip ir norisi susiėmus už galvos pasakyti: „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino ką daro“.
Neseniai Kasčiūnų kaime, Varėnos rajone sveikinom buvusį A. Ramanausko-Vanago adjutantą, partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą su devyniasdešimties metų jubiliejumi. Žmogų, praėjusį kankinimus, tremtį ir sulaukusį garbingo amžiaus, vis dar prižiūrintį Lietuvos partizanų vadavietę.
Mažoje dzūkiškoje J. Jakavonio trobelėje akys užkliuvo už lentynoje padėtų knygų. Šalia A. Ramanausko (Vanago) „Daugel krito sūnų“, Daumanto „Partizanų“ ir K. Griniaus „Vienų vieni“ gulėjo – V. Krėvės „ Dainavos senų žmonių padavimai“ ir J. Marcinkevičiaus trilogija : „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir P. Cvirkos „Žemė maitintoja“.