Apibendrinti apklausos rezultatai parodė, kad labiausiai rusai norėtų Vladimiro Putino, tačiau tokio, koks jis buvo 2000 metais – dar neįgrisęs, ryžtingai kariaujantis su čečėnais, neieškantis kišenėje ir grubesnio žodžio.
Putinas-2000 jau praeityje. Kas labiausiai artimas jam šiandien? Čia – jokios sensacijos. Tai Putinas-2012, ką tik ir laimėjęs prezidento rinkimus. Galbūt rusai gavo ne visai tą, kurio norėjo, bet kažką bent jau išoriškai gana panašaus.
Kokia „putininė“ Rusija?
Praėjusiuose rinkimuose svarbiausias žodis Putinui buvo žodis – Pergalė. Apie pergalės troškimą bylojo net oficialus plakatas. Išties Putinas netapo Rusijos prezidentu, jis nebuvo renkamas ir išrinktas. Jis – NUGALĖJO, kaip sakė, nugalėjo garbingoje kovoje. Jei kam rinkimai asocijuojasi su sūrio pasirinkimu supermarkete, galvokite kitaip. Rinkimai – karas.
Putino pergalės samprata, beje, tebegyvuojanti ir Rusijos žmonių protuose, yra sovietinė. Nugalėtojas neteisiamas ir nugalėtojas diktuoja sąlygas pralaimėjusiajam. Nugalėtojas rašo istoriją. Kuo labiau sumaitojamas pralaimėjusysis, kuo didesniu taškų skirtumu laimima, tuo geriau. Didysis vokiečių karo teoretikas Carlas von Clausewitzas įrodė, kad tokia pergalės samprata veda prie revanšo siekio ir naujo karo. Tikroji karo pabaiga turi būti taika. Tik tada atsiranda galimybė viltis, kad karo nebus. Antrojo pasaulinio karo pabaiga parodė, kad Clausewitzas teisus – Sovietų Sąjunga pasiekė pergalę ir... totalitarinį režimą, Vakarai – taiką ir laisvę.
Putinas nė vienam iš savo priešininkų nepasiūlė taikos, tad jau dabar aišku, kad visuomenėje bręs nauji konfliktai. Putinas-nugalėtojas, bet ne taikdarys yra šio prezidento simbolis. Šia prasme Putinas-2012 visai toks pats kaip ir prieš 12 metų.
Putino-nugalėtojo leksika gerai tinka Rusijos rinkėjui. Viena vertus, tokiu norima pasitikėti ir garbinti, kita vertus, jam galima patikėti nelabai sėkmingai dabartį kuriančios šalies bėdas, juk jis – tikras nugalėtojas. Putino rinkėjas – tai savotiškas naujos laidos žmogus, galintis daug ir sunkiai dirbti, kai to reikalaujama, mylintis veikiau šalies jėgą, nei išmintį, o tuo pačiu mėgstantis aiškiai žinoti, kas jam priklauso. Ziuganovo rinkėjų segmentas verkia dėl SSSR iširimo, Putino segmentas Sovietų Sąjungą atkūrinėja. Kol kas - daugiausiai sąmonėje, bet ta sąmonė vis drąsesnė. Kažkada Borisas Jelcinas bandė paaiškinti, kad SSSR mirtis buvo teigiamas politikos reiškinys, Putinas įtikinėja, kad tai - tragedija.
Putinas turi savo įtakos sferoje daugelį biudžetininkų, kariškių, dalį jaunimo, praktiškai visus tuos, kuriems galima duoti truputį ir tas truputis gavusius patenkina. Kol „Gazpromas“ yra pajėgus sukaupti pinigų pensijoms ir renovuoti sporto aikštynus, ne taip jau ir sudėtinga kontroliuoti didelių dotacijų nereikalaujančią visuomenę. Putinas –2012 gali kontroliuoti mokytojus, buhalterius, daržovių augintojus ir duonos valgytojus. Turi būrį atletiško jaunimo, pasiruošusio būti tokiu sportišku, kaip prezidentas. Turi visus, sugebančius aukotis mitinei Rusijos didybei ir gailėtis dar didesnės šalies, kurioje “draugiškai” gyventa.
Ko Putinas-2012 neturi?
Neturi viduriniosios ir išsilavinusios klasės – žmonių grupės, kuri nėra gausi, nori būti veikiau laisva negu valdoma, veikiau puoselėti laisvą rinką negu valdyti valstybines įmones. Vidurinioji klasė auga nepriklausomai nuo to, ar valdžia nori. Žurnalas „The Economist“ praeitą savaitę paskelbė įspūdingus duomenis apie tai, kokiais tempais Rusijoje daugėja privačių žemės valdų, prabangių automobilių ir vertingų daiktų, kaip auga internautų skaičius. Žinant tam tikras Putino internetofobijas galima teigti, kad ta klasė nėra jo stiprioji vieta.
Neturi jis didelės dalies kultūros ir kūrybos pasaulio. Neturi žmonių, kurie ima suprasti, kad valdžios galima nebijoti. Ne kiekvienas iš jų šiandien išdrįsta balsuoti prieš, nėra ir rimtos alternatyvos „pergalei“, tačiau didelė tikimybė, kad tokiai alternatyva atsiras.
Neturi jis dalies jaunimo, gal ne tiek fiziškai treniruoto, bet labiau nepriklausomo dvasia, sugebančio ne klausyti nurodymų, bet kurti savo pasaulį. Žmonių, nebebijančių valdžios vis daugėja, o tai dar vienas prezidento-nugalėtojo galvos skausmas. Juk su jais reikės arba susitarti, arba padaryti, kad tokių nebūtų...
Putino Rusija – tai Rusija stipri, gerai sutvarkyta, puikiai administruojama, tvarkinga. Rusija – šalis, su kuria neabejotinai reikia skaitytis. Ji gal dar ne pasaulio supervalstybė, bet ryžtingas sprendėjas regione. Rusijos nereikia mylėti ir suprasti, jos reikia bijoti ir elgtis pagarbiai, net jeigu jos korupcijos ar žmogaus teisių lygis atitinka daugiau Afriką nei Europą.
Kas laukia mūsų?
Svarbus žodis Rusijos – Lietuvos santykiuose – tai žodis „nauda“. Juo lietuviai ir bus labiausiai viliojami. Jei jau lietuviai giriasi esą pragmatikai, tai joks kitas dalykas taip neapibūdina pragmatizmo kaip nauda. Lietuvai turėtų būti naudinga pirkti dujas iš Rusijos, o ne ieškoti alternatyvų. Lietuvai turi būti naudinga prekybą ir kitus ekonominius ryšius megzti su Rusija, kur viskas taip gerai žinoma, nei su kokiais skandinavais. Naudinga mokytis rusų kalbos, žiūrėti rusiškas programas, net ir per skaudžias lietuviškas šventes kviestis Rusijos artistus.
Kaip ir ketvirtajame dešimtmetyje Rusija įrodys, kad neverta draugauti su lenkais, skandinavus reikia ignoruoti, o amerikiečius - niekinti. Taip elgtis jis moko mus jau dvylika metų, mokys ir toliau.
Putino Rusija nemyli NATO ir Amerikos, nes jie vis dar primena, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau gerbtinų jėgų. Putino Rusija nemyli Europos Sąjungos, nes ši gamina gerus dalykus, nemyli Kinijos, nes ši gamina daug.
Rusija nemyli Lietuvos, bet net nelabai svarsto, kodėl čia ją reikia mylėti. Lietuva tai smulkus naivus prekeivis, kuris labiau niekinamas nesugalvoja nieko kito, kaip tik įsiteikti Rusijos galiai. Net ne už sidabrinius. Už centus. Geriausia Lietuva Rusijai – nepatikimas Vakarų partneris, kurį palaipsniui bus galima finliandizuoti, o paskui ir grąžinti ten, iš kur, aplinkybėms susiklosčius, jis pabėgo. Be ypatingos skubos ir pragmatiškai pigiai.
O ką mes? Ar ne per greitai ėmėme galvoti apie naujus neutralitetus, ėmėme taupyti saugumo biudžeto ir Europos integracijos sąskaita. Jų dar labai prireiks, ypač jei Putino Rusija iš žodžių taps kūnu.