Nelengva mums pripažinti, bet dalį piliečių lyg šūdras esame ištrynę iš savo akiračio ir rinkiminių šūkių. Savo mieste Vilniuje neįgaliuosius, senjorus, mažamečius ir mamas su vaikais iš esmės suvarėme į infrastruktūrinius getus. Per pastaruosius 8 metus Vilnius žmonėms su negalia ir kitais jautriais poreikiais nė per plauką netapo patogesnis – jiems miestas kasmet darėsi tik sudėtingesnis, neprieinamas, lyg rungtis su kliūtimis.
Liudiju iš savo karčios praktikos: kai susilaužęs koją turėjau atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, man teko gydytis ne tik lūžį, bet ir praskeltą kaktą. Parodykite man kavinę sostinės centrinėje gatvėje, Gedimino prospekte, kur judėjimo negalią turintis asmuo galėtų savarankiškai patekti ir pasimėgauti pyragaičiu su late. Aš tokios neradau – visur laiptai laipteliai, borteliai suskilę. Apie Trakų gatvę iš viso nekalbu. Šioje gatvėje sprandą nusilauš ne tik neįgalusis, ją nemažas iššūkis praeiti pėsčiajam ar pravažiuoti mašina – tokioje gatvėje sprandą pats velnias nusilauš. Visi barjerai, duobės ir nepatogūs pakilimai žmogui vežimėlyje – tai tylios patyčios iš nevaikštančiųjų.
Tie, kurie kviečia mėgautis Vilniumi ir gyventi mieste be cirkų, nė nepastebi ir, ko gero, pastebėti nenori, kad statistiškai didžiulė bendruomenės dalis nuolat gyvena makabriškame cirke, kuriame iš jų reikalaujama kasdien užsiimti ekstremalia gimnastika. Kaip pats patyriau, toks sportas dar ir pavojingas.
Formaliai judėjimo teisė ir laisvė centrinėse Vilniaus viešosiose įstaigose užtikrinama, pavyzdžiui, įrengiant pravažiavimą arba liftą vidiniame pastato kieme, pro galinį įėjimą (kaip žydams anais laikais). Tačiau toks būdas patekti į vidų nė velnio neužtikrina asmens orumo. Jeigu miestas infrastruktūrą ir pagerina, tai dažniausiai dėl akių.
Neįgaliųjų atskyrimas kasdienybėje – tai sisteminė pasaulėžiūros problema. Judėjimo negalią turinčių Seimo narių Justo Džiugelio ir Monikos Ošmianskienės darbo sąlygomis valstybė pasirūpino pakankamai, nes jie yra svarbūs žmonės. Dauguma apie tokią gerovę gali tik pasvajoti, nes jie tokie svarbūs nėra. Šioje valstybėje dar nesupratome, kad kiekvienas yra svarbus, kiekviena gyvybė svarbi. Tokio ydingo požiūrio išmoko mokykla patyčių užklasinėje veikloje, kur vieni vaikai yra pastatomi į vietą kaip kitokie, neva ne tokie vertingi ar tariamai nevykėliai.
Kai aš Vilniaus savivaldybėje aiškinu, kad miestą būtina organizuoti judėjimo negalią turinčių žmonių patogumui, man atšauna paveldo argumentu. Vilniaus gatvėse daugybė plytų, laiptų ir fasadų svarbesni už žmones, nes žmonės – ne tokie svarbūs. Tarkim, net jeigu kažkoks pastato granitas mena patį Aleksandrą Makedonietį, tai neturėtų būti kliūtis įrengti kompaktišką ir šiuolaikišką liftuką.
Pasirodo, užuot kūrę visiems judėti patogias taisykles, mes aklai tarnaujame senoms, atgyvenusioms taisyklėms. Dar joks meras ar vicemeras, joks kandidatas neatsistojo ir nepareiškė: palaukit, karalius nuogas! Prisiimu atsakomybę ir rūpinuosi, kad miestu iš bet kurio taško būtų įmanoma be kliūčių nukeliauti ir sveikam, ir neįgaliam, įmanoma ne tik dviračiu – bet ir vežimėliu. Bent autobusu kad būtų įmanoma! Kur tau. Be kitų pagalbos vargu, ar įriedėsi vežimėliu į viešąjį transportą.
O kas, jeigu mieste būtų paskelbta evakuacija – kas pasirūpintų negalinčiais bėgti savo kojomis žmonėmis?..
Mūsų miestas sveikiems ir stipriems dar įveikiamas, tačiau silpniems – be šansų. Todėl neįgalieji nuo mūsų slepiasi, žvelgia į miestą pro savo namų langus ir graudžiai šypsosi regėdami, kokį cirką patys sau čia užkūrėme.
Už ką jie, kurie ketvirtąjį nepriklausomos, civilizuotos, europietiškos šalies dešimtmetį nuo mūsų vis dar slepiasi, balsuos savivaldos rinkimuose, už ką? Už žadantį siauresnę ar platesnę gatvę? Po velniais! Rinkime tokį, kuris stengsis miestą Vilnių padaryti vaikštomą ir praeinamą – patogų žmonėms ratukuose, žmonėms su ratukais, žmonėms ant ratukų, galų gale – pėstiesiems.