Mes, Europa, pripažinome, kad mūsų energetikos struktūra, kokia ji yra dabar, nebėra gyvybinga, ir šiandien Europa atsisveikina su Rusijos iškastiniu kuru. Tai yra esminis ir iš tiesų labai teigiamas pokytis Europos politikai ir ekonomikai.
Sprendimas, kaip pasiekti visišką energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, yra klimatui neutrali energetika.
Artimiausioje ateityje vėjo energija taps Europos energetikos sistemos pagrindu, o Šiaurės ir Baltijos jūros regionai pirmaus užtikrinant energijos tiekimą. Vėjo jėgainės jūroje, plėtojamos Baltijos ir Šiaurės jūrose, bus labai svarbios Europos energetiniam saugumui užtikrinti.
Kartu su vėjo energija, saulės energija taip pat yra ir bus pagrindinis veiksnys pereinant prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos. Čia mums reikia sau pripažinti, kad įsileidome dramblį į porceliano parduotuvę, ir konstatuoti liūdną realybę. Didžioji dauguma Europos Sąjungos (ES) saulės energijos komponentų šiandien yra gaminama Kinijoje – šalyje, kuri yra mūsų strateginė priešininkė. Šiame sektoriuje esame pažeidžiami, todėl privalome imtis ryžtingų veiksmų, kad saulės energijos pramonė grįžtų į Europą.
Europos energetikos transformacijos kontekste mes, Lietuva, turime ambicingų tikslų. Norime tapti vienu iš Europos energetikos centrų.
Kaip jau buvo minėta, Baltijos ir Šiaurės jūros taps Europos energetiniais plaučiais. Lietuva yra strategiškai svarbioje Baltijos jūros energetinių plaučių vietoje. Matome, kad didelė dalis elektros energijos ar kitų energijos nešėjų keliaus į žemyninės Europos pramonės centrus iš šiaurinės ir rytinės Baltijos jūros dalies. Esame rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, taigi turime puikias galimybes tapti centru, ne integruojančiu regioninius energijos srautus, bet ir plėtojančiu energijai imlią pramonę.
Po 2030 m. ketiname pasigaminti daugiau energijos nei jos vartojame, taigi ketiname turėti energijos gamybos perteklių. Planuojame šį perteklių eksportuoti ir kartu panaudoti jį kitų energijos rūšių gamybai.
Šiam tikslui pasiekti išsikėlėme ambicingus, tačiau vis dėlto įgyvendinamus rodiklius. Norime, kad iki 2030 m. daugiau kaip 93 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų gaminama iš vėjo ir saulės energijos. Tikimės, kad 2030 m. bus įrengta 3,6 GW sausumos vėjo ir 4,5 GW saulės energijos pajėgumų.
Iki 2030 m. jau turėsime 1,4 GW jūros vėjo jėgainių, o bendras Lietuvoje jūros vėjo potencialas yra 4,5 GW.
Po 2030 m., kai statysime daugiau vėjo parkų jūroje, norėdami integruoti visą juose pagaminamą energiją, planuojame sukurti energetikos salą, nes jūros vėjas atvers didžiules vandenilio elektrolizės ir naudojimo galimybes. Vandenilis leis gaminti amoniaką, sintetinį kurą, sintetinį metaną, o visa tai lems didelį postūmį dekarbonizuojant Lietuvos pramonę.
Strategiškai ir išmintingai plėtojant atsinaujinančiąją energiją taip pat turime galvoti ir apie elektros energetikos sistemos stabilumą. Turėdami omenyje, kad apie 2040 m. mūsų energijos suvartojimo rodikliai bus drastiškai išaugę, rimtai svarstome naujo stabilios generacijos šaltinio kūrimą Lietuvoje.
Aktyviai svarstome galimybę po 2035 m. Lietuvoje turėti naujausio tipo mažus branduolinius SMR (angl. Small modular reactors) reaktorius, siekdami pagerinti sistemos balansą ir patikimumą. Tokio žingsnio būtinybę iliustruoja šis pavyzdys: pastarąsias 30 dienų Europoje buvo drastiškai mažai vėjo ir saulės. Per šį laikotarpį 4 GW branduolinės energijos pagamino tiek pat energijos, kiek 125 GW vėjo ir saulės energijos. Štai kodėl, pavyzdžiui, Vokietijoje pastarąjį mėnesį šviesą vokiečių namuose užtikrino anglimis kūrenamose elektrinėse generuojama elektra. Šiuo atveju klimatui neutralūs SBR reaktoriai padėtų užtikrinti, kad sistema būtų tinkamai subalansuota ir saugi orų nepastovumo atžvilgiu.
Šiandien vyksta pasaulinė energetikos transformacija, kurios mastą galima palyginti su XIX a. pirmos pusės pramonės revoliucija. Siekdami atspindėti šiuos radikalius pokyčius mes pradedame rengti naują, išsamią nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Joje bus išsamiai išdėstytos visos čia minėtos strateginės kryptys ir projektai. Tikiu, kad energetika gali tapti vienu pagrindinių Lietuvos ekonomikos ramsčių, o Lietuva gali tapti regioniniu švarios, išmanios ir patikimos energetikos centru. Tai kurtų milžinišką naudą mūsų visuomenei.
Galiausiai, dažnai pamirštame kalbėti apie poreikį ir imtis veiksmų, rengiant talentus energetikos sektoriuje. Neabejoju, kad netolimoje ateityje energetikos sektoriaus talentų paklausa nukonkuruos kitus sparčiai augančius sektorius – tiek atlyginimų dydžiu, tiek srities perspektyvumu. Todėl tiek valstybė, tiek verslas turi remti ir finansuoti švarios ir išmanios energetikos programas mūsų universitetuose ir mokslinių tyrimų institucijose.