Bet jei negali pakeisti aplinkybių, keisk požiūrį į jas, o tada – tikėtina – rasis galių ir galimybių bent truputį prašviesinti savo būtį ir mus supančią aplinką.
Pastaruoju metu Lietuvos visuomenė aršiai diskutuoja dėl tautinės tapatybės išsaugojimo: ar naudingiau likti savimi ir, tarkime, vystant turizmą „parduoti“ savo išskirtinumą, žmogaus rankos mažai paliestą gamtą, puoselėti tradicijas bei gaivinti tradicinius verslus, ar šlietis prie turtingesnių, sėkmingesnių tautų ir pamažu su jomis susilieti?
Daugeliui emigruojančiųjų prigijo kosmopolitiškų idėjų įskiepiai: namai – kur yra darbo ir duonos, o tėvynių gali būti tiek, kiek reikia norint oriai gyventi. Į tėvynių komplektą kai kurie išeiviai mielai įtrauktų Lietuvą, bet gal kaip antrarūšį priedą prie gyvenimo loterijoje laimėtos naujos, geresnės (?) tėvynės. Todėl visu aštrumu iškilo dvigubos pilietybės klausimas, jaudinantis ne tik išeiviją.
Daug bėdų ir nesusipratimų kilo ir dėl tarsi išsitrinančios, laiko tėkmėj išskystančios patriotiškumo sampratos. Lietuvoje gyvenantys ir išeiviai patriotiškumą supranta skirtingai. Bet tiek vieni, tiek kiti meilę tėvynei vertina per valstybės ekonomikos rodiklių prizmę. Pastarasis faktorius nulėmė, kodėl tiek daug lietuvių gyvena svetur.
Visuotinis nusivylimas valstybe kelia pagrįstą nerimą. Juk esame savo valstybės architektai. Bet patriotinės nuotaikos dingo praėjus vos keliems metams po nepriklausomybės atkūrimo, žmonėms susidūrus su pirmais ekonominiais sunkumais.
Vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas Maxas Weberis veikale „Protestantų etika ir kapitalizmo dvasia” visuomenės veiksmus suskirstė į dvi grupes: vienais siekiama aukščiausių vertybių, kitais – materialinės gerovės.
Pamiršusius Baltijos kelią ir kovą dėl nepriklausomybės bei išbildėjusius į Vakarus lyg ir turėtume pasmerkti. Tačiau kas sakė, kad idealizmas ir doroviniai siekiai nesuderinami su ekonomiškai pagrįstu elgesiu? Ir kad tai negali būti naudinga Lietuvos valstybei?
Antai M. Weberio aprašyti rigoristiški protestantai tapo pirmaisiais kapitalizmo šaukliais ir pavyzdžiais, nes jie pirmieji sukaupė turtų, kuriuos iš pradžių niekino ir į kurių kaupimą žiūrėjo su pasibjaurėjimu.
O ar prisimenate Viktoro Hugo „Vargdienius“? Svetingą vyskupą naktį apvogęs neturtėlis Žanas Valžanas negalėjo patikėti dvasininko taurumu, kai šis neišdavė policijai, o pavogtuosius daiktus patarė parduoti ir turtą panaudoti geriems darbams. Ir gyventi taip, kad džiaugtųsi siela.
Daugelis išeivių, kartais kaltinamų dėl emigravimo, dėl prastėjančios demografinės padėties ir nemeilės tėvynei, kasmet į Lietuvą atsiunčia milijardus litų. Kai kuriais duomenimis, ne mažiau nei jų gauname ES paramos pavidalu. Taip gaivinama ir šalies ekonomika. O jei išeiviai neniekins savo šalies, išsaugos pasididžiavimo lietuvybe jausmą, svetur praturtėję grįš kurti čia verslo ir darbo vietų, dėstyti ar kurti meną, laimėsim visi.
Lietuvių laisvės kelias buvo sunkus ir sudėtingas, tačiau tiek carinėje, tiek sovietinėje Lietuvoje žmonės didžiavosi, jog yra lietuviai.
Knygnešiai, partizanai, rezistentai priešindamiesi priespaudai negalvojo apie materialius dalykus. Svarbiausia buvo laisvės ir valstybės idėja, o ne materialinė būsimos valstybės gerovė.
Paradoksali situacija: patriotiniai jausmai stipriausiai reiškėsi, kai Lietuva nebuvo suvereni valstybė. Kas nutiko, kad dabar patriotizmas asocijuosi tik su sportiniais ir pramoginiais renginiais?
Daugelis sutiks, kad lietuvybės židinys ir mūsų tautos šaknys buvo lietuviškas kaimas. Lietuvio meilė savo žemei buvo ta trąši dirva, kurioje išaugo kartos tikrų patriotų, iškovojusių mums laisvę. Šiuolaikinis kaimas yra tik buvusio kaimo šešėlis.
Mūsų kultūrinis židinys užgeso tada, kai Gedimino kalne suplevėsavo trispalvė.
Žmogui, praradusiam ryšį su žeme, sunku jausti pasididžiavimą valstybe. Keista, kad lietuvis gėdijasi kaimo, tai yra savo šaknų, nors turėtų būti atvirkščiai.
O kur intelektualų svarus indėlis į patriotiškos visuomenės formavimą? Kadaise mūsų požiūrį į save ir savo valstybę formavo ne politikai ar didikai, o mokytojai, rašytojai, menininkai, mokslininkai. Pastaruoju metu netekome tokių iškilių asmenybių kaip J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, kurie šaukė tautą pabusti.
Dar Aristotelis sakė, kad būtent poetai turi didžią gyvenimo numatymo dovaną, jie plačiau ir tiksliau atvaizduoja gyvenimo pakitimus.
Profesorius Jan-Erik Lane'as ir Svante Erssonas rašė, kad kultūra, jungianti tautinį ir religinį palikimą bei vertybes, turi ypač didelę reikšmę socialiniams, politiniams ir net ekonominiams rezultatams. Istorija pateikia pavyzdžių, kas atsitinka, kai tauta neįvertina ar nepakankamai vertina savo kultūrą. Prieš daugiau nei šimtą metų „Apsakymus apie Lietuvos pareigą“ parašęs Maironis, anot prof. Vandos Zaborskaitės, pirmasis atkreipė dėmesį į „pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą“, nes tai nulėmė valstybės žlugimą ir nutautėjimą.
Ar šiandien ateis nauja šauklių karta, kuri bandys suvienyti tautą? Sunku pasakyti, bet inteligentija turi pažadinti iš letargo miego: priešingu atveju tapsime vartotojiška visuomene, o tai - patriotizmo kelio ir valstybės pabaiga. Mes negalime leisti, kad ekonominiai sunkumai užgožtų tai, dėl ko šimtmečius kovojome. Esame maža valstybė, ir jei norime, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio žemėlapio, turime pirmiausia prisiminti, jog esam lietuviai.
Mokyklų vaidmuo taip pat svarbus, formuojant patriotišką tautą.
Pastaruoju metu stebimas pavojingas reiškinys – jaunimo abejingumas. Viskam. Tad mokytojams tenka nemaža atsakomybės našta.
Anot habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Viktorija Daujotytės-Pakerienės, aštriausiai tautinės tapatybės klausimai kyla tautoms, XX a. pabaigoje išgyvenusioms didelius socialinius ir politinius pasikeitimus ir „priverstoms šuoliuoti, kai reikėtų ramaus, apmąstyto žingsniavimo“. Dabartinis žmogus yra krizės žmogus, nerandantis kitos išeities kaip bėgiojimą, todėl ir bėgiojantis iš vietos į vietą. O „bevietis žmogus neišvengiamai tapatinasi su žmonėmis be vietos“.
V. Daujotytė-Pakerienė jauniems žmonėms, manantiems, kad geriau ten, kur mūsų nėra, bet mintimis grįžtantiems, kaip receptą tapatybei rasti siūlo ironišką poezijos žiupsnelį: „Ir jis bėga, apkibęs pagalvių pūkais, nieko nematančiomis akimis, bėga bėgdamas pirma laiko, - ir jį vejasi bekūnė, kelių pasaulių jėga“.
Kiekvienas tautiškumo, emigracijos, dvigubos pilietybės klausimais turi savo nuomonę, ir vienos tiesos nei per dieną, nei per savaitę nepavyks rasti. Tačiau komisijos posėdžio metu bus mėginama rasti būdų, kaip spręsti įsisenėjusias, įtampų visuomenėje keliančias problemas.
Komisijos posėdyje savo nuomonę jau išreiškė Lietuvių kalbos instituto, lietuvių išeivijos, įvairių ministerijų atstovai, dvasininkai, Parlamento nariai. Posėdžiui dar tik įpusėjus, konstatuota, kad šalis neturi globalios patriotinio ugdymo programos. Pamažu kristalizuojasi politiniai pasiūlymai problemai spręsti.
Patriotiškumo ugdymu pirmiausia suinteresuotos Švietimo ir mokslo ministerija, Kultūros ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija. Juk mūsų identiteto išsaugojimas glaudžiai susijęs ir su nacionaliniu saugumu.
Bet patriotizmui ugdyti neužteks vien tik institucinio požiūrio. Bet ko nepajėgia padaryti vieni politikai, tą gali pilietiškai ir atsakingai nusiteikusi Lietuvos visuomenė. Dar filosofas Martinas Buberis pastebėjo “kosminę ir socialinę žmogaus benamiškumo, visatos baimę” ir “gyvenimo baimę, pasibaigiančią egzistencine vienatve”. Mus, lietuvius, jungia bendra praeitis, istorija, tradicijos, kultūrinis paveldas, o tai šiame globaliame, susvetimėjusiame pasaulyje – neįkainojamos vertybės. Tad ar verta likti „benamiais“, žmonėmis be savo šaknų?