Jeigu savivaldybėje kilovatvalandė pigiausia, bet daugiabučių sienos ir šilumos trasos skylėtos, Kainų komisija neturėtų tokios savivaldybės dėti į pirmą vietą „kainų reitinge“ – juk ten žmonės už šildymą iš tikrųjų moka daugiau, be to, švaistomi gamtos ištekliai, išlieka priklausomybė nuo užsienio, visų pirma Rusijos, energijos tiekėjų. Tai neūkiškumo, nekompetencijos ir nesuvokimo, dėl ko dauguma Lietuvos gyventojų žiemą suka galvas, pavyzdys. Atrodo, kad ši komisija naudingesnė privatiems šilumos tiekėjams ir administratoriams, kurie nenori daugiabučių renovacijos – nes dėl to sumažėtų jų pelnai.
Ruošiama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pertvarka yra būtina. Tačiau ją prijungiant prie Energetikos inspekcijos, turi būti užtikrintas ne tik institucijos optimizavimas ir biudžeto lėšų taupymas. Energetiką prižiūrinti institucija turi pakeisti darbo metodus ir pradėti skatinti tas savivaldybes, kurios geriausiai tvarkosi šilumos ūkyje, o ne priešingai.
Kaip rodo praktika, šilumos ūkiui atsidūrus privačių tiekėjų ir administratorių rankose, per šildymo sezoną gyventojams tenka šilumai išleisti daugiau, nes privatininkai suinteresuoti tiekti šilumą ne kuo taupiau, o kuo išlaidžiau – tai didina jų pelnus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – gaunu vilniečių skundų, kad jiems šiemet įjungė šildymą, nepaisant vasariškų temperatūrų. Tuo metu savivaldybės, kur šilumos ūkis yra atnaujintas ir efektyviausias, taigi sąskaitos už šildymą yra mažiausios, atsiduria „kainų reitingo“ gale, nes ten dėl sumažėjusių apyvartų šiek tiek išauga vienos kilovatvalandės kaina.
Man tenka išgirsti priekaištų, esą Ignalinoje šilumos kaina yra viena didžiausių Lietuvoje. Taip, pas mus kilovatvalandė šiek tiek brangesnė, bet juk tų kilovatvalandžių mano kraštiečiams tenka pirkti perpus mažiau nei kitų savivaldybių gyventojams! Taip yra todėl, kad Ignalinos gyventojai pirmi Lietuvoje pilnai renovavo visą šilumos ūkį, sutaupo per sezoną apie 50 proc. kuro (t. y. apie 40 hektarų miško) ir už šilumą sumoka mažiau. Sąskaitos už šildymą šalčiausiais mėnesiais Ignalinoje siekia apie 30–60 eurų paprastam dviejų kambarių butui. Žiūrėti reikia ne į kilovatvalandės kainą, o į tai, kiek šeimai tų kilovatvalandžių tenka nusipirkti ir kiek sumokėti už šildymą, kad namuose būtų šilta.
Raginu Vyriausybę reformuoti Kainų komisiją ne tik mechaniškai ją prijungiant prie kitos įstaigos, sumažinant darbuotojų skaičių, bet ir kokybiškai keičiant darbo metodus. Vadovaudamasis europine praktika, siūlau po pertvarkos pagrindinį dėmesį skirti ne kainai, o realioms sąnaudoms kvadratiniam metrui būsto apšildyti. Mums reikia ne Kainų komisijos, o „Efektyvios energetikos komisijos“. Tai turi būti ne išsikerojusi biurokratinė institucija, o ūkiška, dinamiška ir savo paskirtį gerai suvokianti įstaiga.