Taip, socialdemokratai pralaimėjo abejus rinkimus ir pasiteisinimų šioje vietoje būti negali. Sukrėtimas po pralaimėjimo yra geras dalykas, jei tinkamai įvertinsime padarytas klaidas, o svarbiausia – pradėsime jas taisyti.
Jas galima ištaisyti, renkantis geresnę kampanijos strategiją, efektyviau ją įgyvendinant, dėmesį skiriant kiekvienai rinkimų kampanijai, o ne visas viltis sudedant į tikėjimą stebuklinga prezidento rinkimų galia. Tai centrinio rinkimų štabo atsakomybės sritis.
Tačiau rimčiausiai reikėtų žvelgti į ne taip lengvai taisomą dalyką – nuo socialdemokratų nusisuko didžiųjų miestų gyventojai.
Jau kelis nacionalinius rinkimus iš eilės didžiuosiuose miestuose pagal surenkamus balsus socialdemokratai atsiduria trečiojoje ar net ketvirtojoje pozicijoje. Jauni rinkėjai taip pat aktyviai dalyvavo šiuose rinkimuose, todėl sėkmingi liberalų rezultatai – dėsningi. Turime pripažinti, jog nesugebame tinkamais kanalais jaunimui pateikti aiškią ir suprantamą žinią – socialdemokratams rūpi jauni žmonės.
Mes neišnaudojame socialinių tinklų potencialo ir dažnai smarkiai nusileidžiame dešiniųjų pažiūrų nuomonių lyderiams bei komentatoriams. Dėl šios priežasties jie sugeba įpiršti nuomonę, jog mes esame apkerpėję politikos dinozaurai, nors realūs veiksmai parodo visiškai kitokį veidą.
Konservatorių (TS-LKD) frakcija Seime labiau pasižymi savo davatkiškumu bei inertišku priešinimusi naujovėms nei moderniu mąstymu. Vargu, ar šis bruožas labai žavi jaunesnio ir vidutinio amžiaus miesto rinkėjus, tačiau jis grakščiai užmaskuojamas pasitelkiant viešuosius ryšius, įteigiant visiškai kitokias tiesas.
Daugelis politologų sako, jog reikia naujų veidų, nes senieji jau gerokai pabodę. Kas gi tos naujos žvaigzdės, įžengę į politinę areną?
Pas konservatorius pirmąją vietą laimėjęs Gabrielius Landsbergis yra žymus tik tuo, jog turi keturis vaikus ir gerą išvaizdą. O ką žinome apie jį daugiau? Ogi nieko. Pas konservatorius rinkimus galėtų laimėti ir iš skrybėlės ištrauktas triušis, jei jis turėtų Landsbergio pavardę.
Todel ir niršta dešinysis jaunimas, drabstosi purvais ir patyčių purslais del savo `bejėgiškumo. Geriausiu atveju jiems leidžiama apsimauti baltąsias pirštines ir vaidinti nevyriausybininkus.
Kitas jaunas veidas Antanas Guoga. Šis bent jau pusę metų dirbo, apvažiavo visą Lietuvą, apdalino savo fotografijomis ir žadėjo atsilyginti už balsus. O iš ko gi atsilygins? Ar tik ne pinigais iš azartinių lošimų? Nes tai juk tas verslas, iš kurio jaunasis liberalas pralobo.
Niekada nebalsuočiau už tokį kandidatą, nes jo biznis, tai lošimų ligonių motinų ir žmonų ašaros, sugriauti šeimų gyvenimai, jaunų žmonių savižudybės, o geriausiu atveju – vieta psichikos klinikose. Taigi tokius jaunus dešiniųjų lyderius Lietuva pasiuntė vadovauti Europai.
Socialdemokratai yra brandžiausia ir įtakingiausia partija Lietuvoje, turinti gerai išvystytas struktūras visoje šalyje, daug patyrusių specialistų savo gretose ir rinkiminius kandidatų sąrašus sudarinėja labai atsakingai. Vedantys asmenys juose – politikos profesionalai, suprantantys savo srities problemas, o ne profaniškai dalijantys patarimus arba skurdžią kompetenciją slepiantys oponentų niekinimo pagalba.
Taip, neturime savo gretose iš dangaus nukritusių žymių anūkų ar asmeninių ambicijų vedamų populiarių visuomenės veikėjų. Tačiau dabartinio pralaimėjimo problema yra nesugebėjimas šių rinkimų kampanijų metu pademonstruti mūsų stipriųjų savybių ir gebėjimo vykdyti atsakingą politiką. Tad dar kartą pasikartosiu – tai jau rinkimų strategijos problema.
Tačiau savigailai ir problemų vertimui susiklosčiusioms aplinkybėms dabar ne vieta. Tai už mus padarys politologai bei įvairūs apžvalgininkai. Ką turi daryti apie ilgalaikę partijos perspektyvą mąstantys socialdemokratai, tai taisyti padarytas klaidas, nes iki savivaldos rinkimų 2015 metai liko visai nedaug laiko.