Reikia ar nereikia?
Taigi, ar Lietuvai reikalinga aktyvaus gydymo stacionarių įstaigų reforma ir tinklo suformavimas? Pirmiausia, dar kartą akcentuojant, kokių įstaigų. Šia reforma nekeičiama pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka. Niekas nesikeičia nei dėl laisvės pasirinkti gydytoją, nei dėl apmokėjimo. Slaugos paslaugų (kurių labai trūksta) sutarčių sudarymo tvarka būtų liberalizuota ir supaprastinta.
Tam, kad nebūtų jokių abejonių dėl baimių neva gali žlugti privati medicina, registruoti konkretūs siūlymai Seime, kuriems pritarė Sveikatos reikalų komitetas. Jais akcentuojama, kad pertvarkomis nesirengiama liesti dienos chirurgijos, dienos stacionaro ir kitų ambulatorinių paslaugų.
Taip pat niekas nesikėsina ir į brangių tyrimų atlikimą. Siekiama tik optimizuoti aktyvaus gydymo stacionarinių paslaugų įstaigų tinklą. Privatus sektorius teikia mažiau nei 1 proc. aktyvaus gydymo stacionaro paslaugų, todėl teigti, kad sumažės pacientų teisė pasirinkti, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Pasekmės nieko nedarant – liūdnos
Tad kodėl vis tik reikia sutvarkyti stacionarinių paslaugų įstaigų tinklą?
Pagrindinė priežastis yra siekis užtikrinti kokybiškų ir saugių gydymo paslaugų teikimą pacientams.
Šiandien turimi duomenys yra daugiau nei šokiruojantys. Pvz., mirštamumas nuo miokardo infarkto per 30 dienų nuo hospitalizacijos skirtingose gydymo įstaigose svyruoja nuo 100 proc. iki 7,42 proc. O tai reiškia, kad tikimybė mirti patyrus infarktą patekus į skirtingas gydymo įstaigas skiriasi daugiau kaip 10 kartų. Ar tai toleruotina? Manau, kad ne!
Dalyje gydymo įstaigų išvengiamų hospitalizacijų apimtys gali siekti net 40–50 proc. O tai reiškia, kad 40–50 proc. ten besigydančių pacientų be reikalo guli ligoninėje, nes jų problemas galėtų ir turėtų išspręsti pirminis sveikatos priežiūros lygis ir jam užtektų ambulatorinių paslaugų.
Jei gydymo įstaigos nestovėtų pustuštės (lova būtų užimta bent 300 dienų per metus) ir pacientai nebūtų guldomi į ligoninę be reikalo, jau šiandien galėtumėm atsisakyti apie 4600 aktyvaus gydymo lovų. Net ir tą padarius ir suformavus stacionarių gydymo įstaigų tinklą, 98 proc. Lietuvos gyventojų artimiausią ligoninę pasiektų per mažiau nei 60 minučių.
Tuo pat metu Lietuvoje trūksta apie 3000 slaugos lovų, ir mūsų šalies piliečiai turi laukti eilėse slaugos paslaugų, o šeimos nariai nedalyvauja darbo rinkoje, nes jų namiškiams slaugos paslaugos yra sunkiai prieinamos. Todėl logiška būtų atsisakyti perteklinių aktyvaus gydymo lovų ir užtikrinti slaugos paslaugų, kurių labai trūksta gyventojams, teikimą.
Be to, sutelkus pacientų srautus, ne tik būtų užtikrinama paslaugų kokybė ir saugumas, bet ir atsirastų galimybė tokiose įstaigose mokėti adekvatų atlygį mūsų medikams ir labiau motyvuoti juos dirbti Lietuvoje, o ne pasirinkti emigraciją.
Laisvę rinktis gydymo įstaigą turime visi
Įstatymais įteisinta, kad visiems žmonėms priklauso vienodai kokybiškos gydymo paslaugos, o visa sistema yra grindžiama solidarumo ir visuotinumo principais, tačiau šiandien turime situaciją, kai daugelis žmonių laiku negauna jiems būtino gydymo arba jų prašoma susimokėti. Tad tokiu būdu yra didinama socialinė atskirtis ir įgalinama žmonių diskriminacija. Ši praktika yra ne tik žalinga, tačiau tokiu būdu problema darosi vis gilesnė, žmonių nusivylimas neveikiančia sistema kasdien didėja.
Norint, kad sveikatos apsaugos sistema funkcionuotų ir būtų maksimaliai kokybiška, yra būtini pokyčiai ir tvarka, kurios šiuo metu labai trūksta. Vykdomos reformos buvo išdiskutuotos su suinteresuotomis šalimis ir joms buvo pritarta. Pagrindinis jų siekis yra tas, kad paslaugos būtų teikiamos laiku ir kokybiškai, kad jos būtų prieinamos visiems žmonėms vienodai.
Šiomis dienomis viena iš dažniausiai aptarinėjamų temų, kad neva privačios gydymo įstaigos nebegaus apmokėjimo už suteiktas paslaugas, o žmonėms bus atimta galimybė rinktis. Tai yra visiška netiesa. Priešingai, gydymo įstaigos, tiek viešosios, tiek privačios yra skatinamos teikti kuo daugiau pirminių, slaugos asmens sveikatos paslaugų. Tad tikrai už šias paslaugas bus ir toliau apmokama taip, kaip ir iki šiol. Todėl noriu nuraminti žmones, kurie yra prisiregistravę privačiuose šeimos medicinos kabinetuose, kad jie ir toliau galės gydytis pas savo pasirinktą gydytoją ir už tai tikrai nereikės mokėti papildomai.
Įstatymais yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę pats pasirinkti gydymo įstaigą ir gydytoją, pas kurį nori gydytis, todėl apie šios teisės suvaržymą negali būti nė kalbos. Žmonių teisės ir laisvės pasirinkti gydytoją negali ir nebus varžomos.
Efektyvi ir kokybiška pagalba pacientams
Tačiau be laisvių yra ir pareigos, ir viena iš jų yra užtikrinti, kad visų mūsų sumokami pinigai būtų panaudojami racionaliai ir nešvaistomi, kaip daugeliu atvejų yra dabar. Juk kiekvienas iš mūsų mokame mokesčius ir norime gauti kokybiškas gydymo įstaigas tada, kai mums jų prireikia. Ypač tada, kai kalba eina apie sudėtingesnę medicininę pagalbą, kurios šeimos gydytojas suteikti negali, ir tenka kreiptis į ligonines. Tam kad būtų užtikrintas kokybiškas paslaugų teikimas, yra būtina sveikatos įstaigų tinklo pertvarka.
Kaip jau minėta, sveikatos sistema turi daugybę ydų, viena iš jų yra neefektyvumas. Turime daugybę ligoninių, kuriose yra dirbtinai sudaromos eilės, o realiai paslaugos tose įstaigose nėra teikiamos pilnu pajėgumu. Tad turime sutvarkyti sistemą taip, kad kiekviena įstaiga dirbtų efektyviai ir atneštų naudą žmonėms, o gydymo įstaigos nebūtų vien plikos sienos be pacientų.
Tad kalbant apie stacionaro paslaugas, arba kitaip tariant ligonines, yra numatytos permainos, leisiančios užtikrinti paslaugų nepertraukiamą teikimą. Tad turi atsirasti teisiniai mechanizmai šių paslaugų teikimą optimizuoti.
Yra siekiama didinti paslaugų teikimo kokybę ir saugumą, koncentruoti tam tikras paslaugas ir pacientų srautus, kad gydymo įstaigos galėtų veikti efektyviai ir išlaikyti kompetentingus darbuotojus, mokėdamos jiems adekvačius atlyginimus, o pacientams būtų teikiamos saugios paslaugos.
Tinklo sukūrimo būtinybė
Šiuo metu sudarant sutartis su gydymo įstaigomis dėl paslaugų teikimo nėra nustatytų aiškių kriterijų ir prioritetų, su kuo ir kaip bus sudaromos šios sutartys. Tai reiškia, kad mūsų pinigai yra mažomis dalimis paskirstomi daugeliui gydymo įstaigų, iš kurių tikrai ne visos yra pajėgios suteikti tinkamas paslaugas. Taip pat kai kurios įstaigos šiuo metu pasiima pinigus ne tik iš valstybės, bet dar ir paprašo pacientų dar kartą susimokėti už paslaugas patiems.
Būtent todėl ir yra būtina sukurti stacionarinių gydymo įstaigų tinklą, kuriame visiems pacientams būtų teikiamos reikalingos paslaugos. Sukūrus gydymo įstaigų tinklą, viešosioms įstaigoms bus teikiamas prioritetas teikti stacionarines paslaugas, o papildomos paslaugos iš kitų gydymo įstaigų būtų perkamos tuomet, jei jų negalėtų suteikti tinkle esančios įstaigos. Ir čia jau nebūtų jokios diskriminacijos kapitalo prasme (ar tai būtų viešosios įstaigos, ar privačios įstaigos).
Vienas iš kriterijų, kada būtų galima pirkti papildomas paslaugas iš privačių ar kitų įstaigų, galėtų būti tinklo įstaigų negebėjimas suteikti paslaugas pacientams per įstatyme numatytą laiką, pvz., jei tenka ilgai laukti eilėse. Tai paskatintų ir viešąsias įstaigas pasitempti bei efektyviau veikti, kad pacientams paslaugos būtų suteikiamos greičiau. Taip pat tokios papildomai perkamos paslaugos turėtų būti teikiamos už bazines kainas, be jokių priemokų, nepriklausomai nuo to, kas jas teiktų – privačios ar viešosios.
Konkurencija, rotacija ir modernus valdymas
Siekiant didinti kokybiškų paslaugų teikimą ir paslaugų prieinamumą, būtina skatinti konkurenciją tarp sveikatos priežiūros įstaigų, todėl reikia įstatymuose įtvirtinti esminius įstaigų konkuravimo rodiklius, kurie atskleistų įstaigų teikiamų paslaugų kokybę ir įstaigų veiklos efektyvumą.
Taip pat esu įsitikinęs, kad sveikatos priežiūros sistema pribrendo vadovų rotacijai, kuri būtų realizuojama nustatant kadencijų skaičių. Taip pat didžiosioms įstaigoms valdyti būtų pasitelkiamas valdybų modelis, kuris jau pasiteisino valstybės įmonėse.
Taigi jei būtų pritarta įstatymų pakeitimams, turėtumėm rengti sutarčių sudarymo kriterijų reikšmes ir viena iš esminių galėtų ir turėtų būti susijusi su įstaigos galimybe laiku suteikti pacientams reikalingas paslaugas.
Argumentų yra ir daugiau, tačiau dabar esminis klausimas yra ne detalės, o tai, ar mes iš viso norime kokios nors reformos? Estija ją sugebėjo įgyvendinti neilgai trukus po nepriklausomybės atkūrimo. Mes svyravome 27 metus. Ar pasidavę keliamai panikai svyruosim ir toliau, ar vis tik imsimės spręsti problemas, paaiškės jau labai greitai.