Būtų patogu ignoruoti faktą, kad valdantieji manipuliuodami referendumu dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo mėgina prisirinkti sau politinės karmos taškų. Patogu, bet ar išmintinga? Pasisakau prieš šią idėją, nes Lietuvai reikia ne mažesnio, bet kokybiškesnio parlamento, o žaidimai su mūsų politine sistema negali duoti nieko gera.
Seimo dydis ištraukiamas iš neplautų kojinių krūvos?
Mėgstu Izraelį, nes ten mokiniams rašo pažymius už gerus klausimus. Būtent jie liudija žmogaus gebėjimą mąstyti laisvai. Todėl, prieš imdamiesi mažinti Seimą, paklauskime savęs: pagal ką yra nustatomas parlamento dydis? Kodėl jis turi būti vienoks, o ne kitoks? Gal jam apskaičiuoti naudojami barščiai, kavos tirščiai, kalafiorai, lempos ar neskalbtų kojinių krūva? Deja, šiandien vykdomi valdančiųjų sprendimai leidžia daryti prielaidą, kad viena iš šių pažangių priemonių buvo pasinaudota.
Natūralu, kad bent jau dalis politikų yra suinteresuoti palaikyti kuo žemesnį visuomenės politinio raštingumo lygį, nes tada ja daug lengviau manipuliuoti. Tokiais momentais sprendimai grindžiami emocijomis bei požiūriu, kad ten, valdžioje, sėdi tinginiai ir vagys. Kai svarbiausi šalies klausimai sprendžiami remiantis nuoskaudomis ir akla neapykanta, teisingumo galime laukti tiek, kiek jo buvo parodyta Kristaus teisme, kai vietoje nekaltojo buvo pasirinktas plėšikas Barabas.
Anuomet fariziejų paskatinta liaudis irgi teigė: „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ Praėjus daugiau nei dviem tūkstančiams metų, fariziejų, lemiančių šalies likimą netrūksta. Jie ragina mažinti Seimą ir ignoruoti elementarius faktus – parlamento dydžiui nustatyti labiausiai tinka remtis mokslu. O jis kviestų Seimo dydį skaičiuoti ne iš kalafiorų, bet iš populiacijos ištraukus kubinę šaknį.
Šią pasaulyje pripažintą sistemą 1989 pasiūlė politologai Rein Taagapera ir Matthew Soberg Shugart. Remiantis ja, iš Lietuvoje gyvenančių 2,8 milijono žmonių ištraukus kubinę šaknį gauname 140 žmonių. Taigi Lietuvos parlamentas yra optimalaus dydžio. Šiuos skaičius pastebi žinomas Lietuvos politologas Mažvydas Jastramskis, tačiau Ramūnui Karbauskiui, besiremiančiam tariamų ekspertų įžvalgomis, tai problemų nekelia. „Nepažįstų tų draugų“, – liudijo vienas stikliuko nevengęs pilietis. „Neatsimenu tų ekspertų“, – liudija kitas, šiuo metu vadovaujantis įtakingiausiai frakcijai Seime.
O kaip tautos interesai?
Sakysite Vox Populi, Vox Dei – tautos balsas yra Dievo balsas, tad svarbiausia, kad tauta išreikštų savo valią? Čia mes susiduriame netgi su dviem paradoksais. Pirmąjį taikliai yra aptaręs garsusis politikos filosofas Alvydas Jokubaitis. Šioje neopagoniškoje formulėje slypi tai, kad jeigu tauta yra dievas, tai tuomet prastesnį dievą sunku ir besugalvoti. Mes nuolat išrenkame valdžią ir imame jos nekęsti. Viešpats yra neklystantis, o mūsų klaidos pasirodo per kiekvienus rinkimus.
Mintys, kad žmogus nebėra lietuvis, jeigu yra registruotas JAV ar JK, yra radikalios ir peržengiančios tautos sampratą. Lietuva patyrė emigraciją, bet realiai balsavimo teisę turinčių žmonių sumažėjo tik 83 000. Vargu ar šis sumažėjimas yra pakankama priežastis priimti sprendimą mažinti nuomonių įvairovę Seime, didinti grėsmę, kad toli gražu ne pačioje skaidriausioje mūsų šalyje bus lengviau papirkti parlamentarus (kuo jų mažiau, tuo lengviau) yra geriausia alternatyva Lietuvai.
Didesnė galios koncentracija
Nėra jokio pagrindo manyti, kad mažesnis Seimas bus linkęs dirbti aktyviau, o parlamentarai stengsis atidžiau dalyvauti teisėkūros procese. Labiau tikėtina, kad posėdžių lankomumo padėtis nepagerės, o perskaitytų teisės aktų skaičius taps mažesnis. Net ir šiandien neretai pasitaiko istorijų, kad mūsų parlamentas balsuoja deramai nesusipažinęs su teisės aktais, pavyzdžiui, tarptautinėmis sutartimis. Tai nutiko tiek su Europos Konstitucija, už kurią balsuota jos net neperskaičius, tiek ir visai neseniai su Jungtinių Tautų migracijos paktu.
Kad ir koks būtų puikus, teisingas ir svarbus teisės aktas, balsavimas už jį deramai nesusipažinus liudija labai gilias mūsų tautos atstovų problemas. Mažesniam skaičiui žmonių valdyti šiuos procesus bus dar sudėtingiau, o jų įtaka išaugs. Šitai veda prie dar didesnės galios koncentracijos. Didesnė šių žmonių dalis bus išrinkta vienmandatėse apygardose, nes kitaip tektų jas vėl perbraižyti, o tai kainuoja bei kelia džerimanderingo grėsmę (procesas, kai apygardų ribos nubraižomos taip, kad jos tampa itin palankios kuriai nors politinei jėgai). Galiausiai paskutinė reforma daryta dar prieš šiuos Seimo rinkimus, 2015 m., tad su apygardų ribomis kol kas šalyje viskas yra gerai.
Kunigaikštiškos politikos grimasos
Vadinasi, išaugtų vienmandatininkų įtaka parlamente. Nemaža dalis žmonių jaučia simpatijas vienmandačių sistemai, nes ši leidžia rinktis konkretų kandidatą, kuris reguliariai lankosi apygardoje. Deja, šis romantizuotas vienmandatininko įvaizdis neparodo pilno vaizdo. Rinkimų sistema yra tas užtaisas, kuris formuoja politikų elgseną, nes pastarieji siekia būti perrinkti.
Pats atlikau mokslinį tyrimą, kuriame ištyriau 20 Lietuvos vienmandačių apygardų įvairiose šalies vietose. Vienoje dešimtyje kandidatai nebūdavo perrenkami, kitoje buvo. Tyrimas aiškiai parodė, kad viena iš esminių perrinkimo priežasčių yra vadinamoji vietininkiškumo politika, kai parlamentarai, pasitelkdami valstybės investicinius projektus, daro viską, kad lėšos atitektų jų apygardose esančių viešųjų institucijų, pavyzdžiui, mokyklų ar ligoninių, remontui.
Vienas tokių žmonių yra Šiauliuose pasižymėjęs politikas Valerijus Simulik, kuris aiškiai pasako, kiek lėšų iš valstybės biudžeto jam pavyko nukreipti į savo apygardą. Nors tam tikros vietovės gyventojai dėl to džiūgauja ir toliau renka šį politiką, bet realybėje tai kelia didelių problemų.
Pirma, visiškai iškrypsta atstovavimo logika ir tautos atstovas virsta Perkūnkiemio ar Gataučių kaimo atstovu, o lėšos kartais nukeliauja į objektus, kurių dėl demografinių tendencijų laukia liūdnos dienos. Antra, vienmandatininkai dėl savo siaurų politinių interesų neretai linkę paversti biudžeto įstatymą įkaitu ir balsuoti tik tada, kai bus „nupirkti“ už atitinkamą paramą iš biudžeto. Tokia elgsena natūraliai programuoja politines krizes, o bendrąjį gėrį nuleidžia žemiau siaurų interesų. Trečia, nors mes dažnai linkę kalbėti apie kunigaikštystes vienoje ar kitoje savivaldybėje, tačiau ši bėda persikelia ir į vienmandates apygardas.
Teisingesnė alternatyva
Galvodami apie Seimo dydžio mažinimą, žmonės pirmiausia galvoja apie lūkesčių nepateisinantį seimūnų darbą. Viliuosi, kad parodžiau, jog menkai tikėtina, kad situacija pagerės mažinant parlamentarų skaičių. Visgi esama instrumentų, kurių įvedimas leistų tikėtis nors minimalaus kokybės kartelės kilstelėjimo aukštyn. Vienas tokių galimų instrumentų yra kvalifikaciniai kriterijai. Siekdamas gauti bet kurį darbą, žmogus turi atitikti tam tikrus kvalifikacijos kriterijus, tačiau kažkodėl jie negalioja šalį valdantiems Seimo nariams.
Nejau vis dar tikime, kad šalį valdyti gali kiekviena melžėja? Pasauliui reikia ir melžėjų, gerbkime jas, tačiau vargu ar jų vieta už šalies vairo. Juk nesioperuojame pas kaminkrėčius. Manau, kad būtų prasminga apsvarstyti galimybes pasekti tomis pamokomis, kurias padiktavo valstybės tarnyba. Jei tarnautojams reikia turėti aukštąjį išsilavinimą ir būti išlaikius bendrųjų gebėjimų bei vadovavimo testus, kodėl tokių sąlygų neiškėlus ir kandidatams į Seimą?
Atskirai ar kartu šios nuostatos garantuotų, kad kandidatuojantis asmuo atitinka bent minimalius kvalifikacinius kriterijus ir pajėgus atlikti veiksmus, kurių tikisi tauta. Tokie testai netgi galėtų būti susiję su komitetais, kuriuose planuoja dirbti parlamentarai, o jų vykdymu užsiimtų valstybės tarnybos departamentas. Neteigiu, kad ši idėja išspręstų visas problemas, bet sudarytų prielaidas bent šiek tiek geresniam Seimo darbui. O juk to ir norime.
Vietoje išvadų
Abejoju, kad šios mano mintys bus išgirstos. Susitelkusi neapykanta tokia didelė, o nusivylimas seimūnų darbu toks gilus, kad vis aistringiau trokštama kraujo. Šis kraujas ir bus išlietas ant Prezidento rinkimų kampanijos aukuro tikintis, kad valdžios dievai atneš pergalę Sauliui Skverneliui.
Visuomenė yra inertiška, o politologų įžvalgos ne visada išgirstamos. Visi negalime būti politologai. Nežinodami, kaip nustatomas Seimo dydis, mes galime suklysti. Tad lenkiu galvą prieš tokius politologus kaip Mažvydas Jastramskis, kurie drįsta viešai kritikuoti tiek pat populiarią, kiek ir žalingą idėją – Seimo narių skaičiaus mažinimą. Nors sumažinus Seimo narių skaičių tiesioginių neigiamų pasekmių rinkėjai iškart nepajus, bet bus padaryta žala valstybei. Ir šito pavojaus akivaizdoje belieka tikėti tautos išmintimi, viltis, kad ji nepriims klaidingo sprendimo.