Dabar Seimo rinkimų įstatymo pataisos prezidentės valia tapo aukštesnės kategorijos nei Konstitucija įstatymu, pagal kurį privalu taisyti pačią Konstituciją. Apie tai, kokios naujos ir dar neregėtos galimybės dabar atsiveria Seimui, prezidentei ir Vyriausybei, pasakysiu vėliau. Dabar norėčiau paaiškinti visiems, ne tik teisininkams, suprantama kalba, kokiais argumentais buvo remiamasi formuojant iki šių dienų veikusią teisės doktriną.
Konstitucijos 7 straipsnis sako: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“. Tai reiškia, jog Konstitucija yra aukštesnės kategorijos įstatymas už bet kurį kitą. Tai reiškia, kad Konstitucijos nuostatų negali automatiškai pakeisti ir Strasbūro teismo sprendimai. Jei kuris nors šio teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai, o Seimas nusprendžia, jog vykdyti sprendimą reikėtų, tada daroma Konstitucijos pataisa. Balsuodami už Konstituciją Lietuvos piliečiai įvardijo ir instituciją, kuri vienintelė turi teisę spręsti ar Seimo, prezidento, ar Vyriausybės priimtas teisinis dokumentas neprieštarauja Konstitucijai. Štai Konstitucijos 107 straipsnyje rašoma:
„Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“
Išdėstyti argumentai paaiškina, kodėl buvo suformuluota būtent tokia, veikusi iki nūdienos, teisinė doktrina, kurios garantu Seimas paskyrė Konstitucinį Teismą (KT įstatymas, I-67, 2011-12-17). Šio įstatymo 1 straipsnis skamba šitaip: „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.“
Dabar kyla klausimas, kaip Konstitucinis Teismas galės garantuoti Konstitucijos viršenybę, jei Respublikos prezidentė pasirinko įstatymo viršenybę? Įstatymo, kuris negali būti vykdomas, kaip prieštaraujantis Konstitucijai (KT 2011-01-10 pareiškimas) ir todėl yra niekinis (Konstitucijos 7 str.). Labiausiai tikėtini sprendimai gali būti du. Pirmas: Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kuris, reikia manyti, nekeis savo ankstesnio sprendimo ir pripažins Seimo rinkimų įstatymo pataisas negaliojančiomis. Antras: Vyriausioji rinkimų komisija nuspręs, kad registruojant kandidatus į Seimą reikia vadovautis Konstitucija, o ne jai prieštaraujančiu įstatymu.
Dabar pats laikas pakalbėti ir apie atsivėrusias dar neregėtas galimybes politikams ir jais pavirtusiems teisininkams. Kodėl ir jiems nepabandžius eiti prezidentės pramintu taku? Pateiksiu tik keletą hipotetinių pavyzdžių.
Konstitucijos 17 str. pasakyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Šio straipsnio interpretacija pasinaudojo Konstitucinis Teismas, panaikindamas mirties bausmę, nes negalima saugoti gyvybės įstatyme numatant galimybę ją atimti. Be to, gyvybė, kaip subjektyviosios teisės kategorija, negali būti laipsniuojama. Arba gyvybė yra, arba jos nėra.
Dabar, eidamas prezidentės nurodyta kryptimi, Seimas galės, jei norės, pirmiau atkurti mirties bausmę, o tik po to galvoti apie būtinybę keisti Konstituciją. Neabejoju, kad Lietuvoje atsirastų pakankamai daug piliečių, kurie aplodismentais sutiktų tokį sprendimą manydami, jog mirties bausmės įvedimas sutramdytų daugybę potencialių nusikaltėlių.
Kitas pavyzdys. Konstitucijos 23 straipsnyje pasakyta: „Nuosavybė neliečiama. (...) Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo numatyta tvarka ir teisingai atlyginama“. Dabar, kai turime Konstitucijos nepaisymo precedentą (kodėl dar tik vieną?) kas gali uždrausti Seimui nekeičiant Konstitucijos priimti kokį nors nuosavybę nacionalizuojantį įstatymą?
Panašiai galima įvesti spaudos, laiškų ir/ar telefoninių pokalbių cenzūrą neprašant jokios teismo sankcijos ir taip paneigti Konstitucijos 22 straipsnį. Cenzūros įvedimas spaudai jau seniai yra bet kurios valdančios daugumos rožinė svajonė.
Tokių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Kuo gali virsti Konstitucijos nepaisymas? Tik chaosu, po kurio atsiranda diktatūra.
Pabaigai keletas minčių apie šį prezidentės poelgį. Konstitucijos 82 straipsnyje pasakyta: prezidentas „... prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas“. Ar gali, ypač dabar, kas nors tvirtinti, kad prezidentė griežtai laikosi savo duotos priesaikos, t.y. nelaužo Konstitucijos, yra visiems lygiai teisinga ir neskirsto žmonių į lygius ir lygesnius (pvz., nėra kam nors „stogu“)?
O juk už nepalyginamai menkesnius priesaikos sulaužymo faktus 2004 metų Seimas nušalino Rolandą Paksą. Tai buvo labai principingas Seimas, dabartinis Seimas, net ir norėdamas, to padaryti tikrai nesugebėtų. Šią Seimo negalią gerai žino ir prezidentė, todėl ir elgiasi taip, lyg Seimo visiškai nebūtų.