A.Sakalas. Nauja Vyriausybė jau gerina santykius su kaimynais

Iš tiesų, taip galima pavadinti dabartinės Vyriausybės užsienio politiką. Bet jei pradėjo pūsti naujas vėjas, tai manau daug kam smalsu sužinoti, kuo jis skiriasi nuo to vėjo, kuris į visas puses blaškė Lietuvos užsienio politikos laivą Kubiliaus (Landsbergio) valdymo laikais. Skirtumų čia esama. Ir nemažų. Pradžioje pakalbėkime apie požiūrio į kaimynines valstybes pasikeitimo, kartu su juo pasikeitė ir atitinkama užsienio politika.

Nebeliko TS-LKD labai pamėgto garsaus ir neturinčio jokio realaus turinio šūkio „stabdykime Rusiją“ . Rusiją bestabdydami sustabdėme ir gamtinių dujų kainų sumažinimą, be jokios perspektyvos dalykiškai ir draugiškai aptarti šį svarbų kiekvieno Lietuvos gyventojo piniginei klausimą. Kubiliaus vyriausybės nerealūs, nors ir teisingi reikalavimai Rusijai, kad ši išmokėtų kompensacijas už okupacijos metu padarytą žalą Lietuvai, dar labiau atšaldė Lietuvos-Rusijos santykius. Rusija pagrįstai atšauna, kad Lietuvą okupavo ne Rusija, o Tarybų Sąjunga, kurios sudėtyje be Rusijos buvo dar keliolika valstybių, todėl tikėtis, kad tik Rusija privalo kompensuoti žalą – nerealu. Bent jau dabar. Ir vargu ar bus realu ateityje turint galvoje autoritarinę Rusijos santvarką ir nematant požymių, kad ji galėtų pasikeisti artimoje ateityje.

Nors mūsų noras teisingas ir reikalavimai teisiškai pagrįsti. Bet viena yra norėti, o kita – galėti. Ir čia negali padėti jokie politiniai lozungai. Kad Lietuvos ir Rusijos santykiai atšils, gali abejoti tik iš anksto nusistatę skeptikai. Pirmoji kregždė buvo „Gazprom“ vadovo staigus vizitas į Lietuvą. Po to susitiko Rusijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai ir nusprendė, kad šiuos santykius laikas peržiūrėti. Ministrų žodis – ne žvirblis, todėl Lietuvos-Rusijos santykiai bus peržiūrėti.

Pasikeitė ir požiūris į kitas dvi Baltijos valstybes. Jei Kubiliaus vyriausybė į šias šalis žiūrėjo truputį iš aukšto, kaip į valstybes, kurios tiek nereikšmingos, kad neverta su jomis palaikyti labai glaudžių santykių, tai naujasis Vyriausybės premjeras, vos apšilęs kojas, jau sausio 10 dieną nuvyko ne į Vašingtoną ar Berlyną, bet į Rygą, o sausio 24 d. – į Taliną, kur su šių valstybių vadovais aptarė glaudaus bendradarbiavimo labai konkrečias gaires. Šiuo žingsniu premjeras parodė visam pasauliui, kad pirmaeilis kiekvienos valstybės uždavinys – tai draugiški santykiai su kaimynais. Sprendžiant iš Latvijos ir Estijos vadovų komentarų laikytina, kad vizitas buvo savalaikis ir sėkmingas.

Nebeliko ir Kubiliaus vyriausybės negatyvaus požiūrio į Lenkiją, dėl kurio Lietuvos – Lenkijos santykiai nuolat blogėjo. Galima diskutuoti, pažeidžiamos ar ne nacionalinių mažumų teisės Lenkijoje (ten gyvenančios lietuvių bendruomenės) ir Lietuvoje ( čionykštės lenkų bendruomenės). Bet jei abiejų šalių vyriausybės sutars, kad Lenkijoje gyvenančios lietuvių bendruomenės ir Lietuvoje gyvenančios lenkų bendruomenės nacionalinių mažumų teisės būtų vienodos abejose šalyse, tai netektų realaus pagrindo svaidytis abipusiais kaltinimais nei lenkų, nei lietuvių karingoms organizacijoms. Galbūt, sutarus dėl nacionalinių mažumų vienodo traktavimo abejose valstybėse, tektų pakoreguoti ir įstatymines valstybių bazes. Bet tai jau neesminis, o techninis klausimas.

Aloyzas Sakalas

Jei abiejų šalių vyriausybės sutars, kad Lenkijoje gyvenančios lietuvių bendruomenės ir Lietuvoje gyvenančios lenkų bendruomenės nacionalinių mažumų teisės būtų vienodos abejose šalyse, tai netektų realaus pagrindo svaidytis abipusiais kaltinimais nei lenkų, nei lietuvių karingoms organizacijoms.

Gali dar pagerėti ir santykiai su Vakarais. Premjero vizitas į Briuselį leidžia daryti tokias prielaidas. Jos realizuosis, jei Lietuvai pavyks sudominti Vakarų investitorius palankiomis jiems sąlygomis. Bet tai dar bus matyti ateityje.

Bet reikia paminėti ir Lietuvos santykius su kitomis ES valstybėmis, su JAV ir Kinija. Čia pokyčių nedaug. Santykiai su ES valstybėmis tebėra normalūs, su JAV – atsistatė. Lieka tik komunistinė Kinija, kurios prisibijojo tiek Kubiliaus užsienio reikalų ministras, tiek ir dabartinis. Lietuvos Užsienio reikalų ministras Kinijos bijo iki tokio laipsnio, kad net nedrįso neoficialioje aplinkoje išgerti kavos puodelio su atskilusios nuo Kinijos Taivano respublikos ambasadoriumi, kuris reziduoja Latvijoje ir neseniai lankėsi Vilniuje. O ministras galėjo aptarti su Taivano atstovu galimas bendradarbiavimo sritis, tokias kaip turizmas, investicijos, mokslinis bendradarbiavimas, studentų mainai ir pan. Ypač turint galvoje, kad Taivanas yra labai išsivysčiusi ir labai turtinga demokratinė valstybė. Galėjo, bet neaptarė, nes Kinija būtų nepatenkinta.

Tuo tarpu Krašto apsaugos ministras ir ūkio ministrė neišsigando Kinijos ir aptarė su Taivano ambasadoriumi galimo bendradarbiavimo pagrindus. Beje, keletas Lietuvos universitetų jau pasirašė mokslinio bendradarbiavimo sutartis su Taivano universitetais ir, kiek teko girdėti, toks bendradarbiavimas jau davė praktinių rezultatų. Bet būkime optimistai ir tikėkimės, kad užsienio reikalų ministras laikui bėgant pasidarys drąsesnis, pajus, kad jis vadovauja ne Pekino filialui Lietuvoje, o nepriklausomos Lietuvos užsienio politikai ir jam tiesiog nedera šokti pagal Pekino užsakomą muziką.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad į Lietuvos užsienio politikos laivo bures pučia nauji ir sparčiai varantieji laivą į priekį vėjai, ir liaudies posakį apie džiaugsmą, kad dega kaimyno tvartas, pamažu pakeis kitos lietuvių liaudies patarlės išmintis: „geras kaimynas ir už brolį artimesnis“. Niekas nesako, kad reikia visiems pataikauti ar nuolaidžiauti nepagrįstiems reikalavimams ir norams, bet negalima su kaimynais visai nesikalbėti laikant juos antrarūšiais partneriais.