Dar prieš gerą dešimtmetį be vargo galėjai patekti kone į kiekvieną banką ir bet kokiame filiale, net ir mažiausiame miestelyje, atlikti visas bankines operacijas. Optimizuodami savo veiklą bankai ne tik atsisakė didžiosios dalies grynųjų pinigų operacijų, tačiau ir ištisų skyrių. Dabar net ir norėdamas, esant svarbiam reikalui, sunkiai pateksi į banką, nes optimizavus darbuotojų skaičių, tiesiog tą pačią dieną į finansinę įstaigą patekti bus sunku. Geriausiu atveju, tai galėsi padaryti po keleto dienų, prieš tai užsiregistravęs banke.
Didžiąją dalį savo finansinių veiklos operacijų susitvarkau internetu, tačiau ką daryti senjorams, kurie savo kaimuose neturi nei interneto, nei veikiančio kompiuterio? Galiausiai, atokiau gyvenantiems žmonėms, optimizavus bankų veiklą regionuose, problemų kyla ir su pinigų išsigryninimu. Pamenu, kai Seimo pataisų išsigandę bankai savo iniciatyva pasirašė memorandumą dėl didesnio grynųjų pinigų išgryninimo vietų prieinamumo, tačiau net ir jo įgyvendinimą reikėjo nuolat kontroliuoti, nes pažadai ir įsipareigojimai palengvinti žmonėms paslaugų prieinamumą gerokai vėlavo.
Netolimoje ateityje ir toliau pergyvendami demografinę krizę neišvengiamai susidursime su dar didesniu bankinių paslaugų tolimu nuo žmonių, todėl jau dabar reikia galvoti apie viešąsias bankines paslaugas, kurias galėtų teikti valstybė. Nemanau, jog banko skyriaus ar filialo likvidavimas regione yra mažiau skausmingas nei ambulatorijos, pašto skyriaus ar mokyklos uždarymas. Jei valstybė nesiims konkrečių priemonių, atokiuose regionuose žmonėms liks tik mobilios parduotuvės ir biblioteka ant ratų.
Bankinių paslaugų brangimas ir jų prieinamumo mažėjimas jau seniai turėjo atkreipti bankus kontroliuojančios institucijos, t. y. Lietuvos banko dėmesį. Gaila, tačiau per pastaruosius metus nepamenu nė vieno konkretesnio atvejo, kada Lietuvos bankas iš esmės būtų pradėjęs purtyti šalyje veikiančias finansines institucijas. O pasirodo, ne tik kad reikia, tačiau ir seniai tą daryti reikėjo.
Išaiškėjus, kad buvęs investicijų bendrovės „BaltCap“ partneris Šarūnas Stepukonis galbūt milijonus eurų pralošė kazino, visiems kilo paprastas, tačiau iki šiol neatsakytas klausimas: kaip kontroliuojančios institucijos, tie patys bankai su Lietuvos Banku priešakyje, nepastebėjo praloštų milijonų eurų pavedimų?
Šiandien bankinio sektoriaus reguliavimas yra akivaizdžiai nepakankamas. Dar daugiau, bankams leidžiama savavališkai tyčiotis iš savo klientų, stabdant kelių šimtų eurų pavedimus. Prieš Kalėdas gavau vieno komercinio banko grasinimą užblokuoti mano sąskaitą šiame banke, jei nepaaiškinsiu kelių šimtų eurų įplaukos už nuomą, pagal „Registrų centre“ registruotas nuomos sutartis. Aš ne vienintelis šio banko persekiojamas klientas. Yra šimtai konkrečių atvejų su šio banko perdėtomis pastangomis aiškinantis dėl keliasdešimties ar kelių šimtų eurų pavedimų net tarp šeimos narių.
Ne tik fiziniams asmenims, bet ir smulkiajam ar vidutiniam verslui šis bankas tampa akmeniu po kaklu. Prisidengiant pinigų plovimo prevencija ne tik stabdomi pavedimai įmonėms, tačiau iš klientų prašoma pateikti įmonės dokumentus, tenka įrodinėti, kad neprisidedi prie finansinių machinacijų, neapeini sankcijų ar neturi sąsajų su teroristinėmis valstybėmis, o pavedimai vietoje kelių valandų užtrunka net iki kelių savaičių. Šio komercinio banko patyčios iš žmonių taip peržengė visas ribas, kad, jei Vyriausybė ar Lietuvos bankas artimiausiu metu nesiims priemonių, liks vienintelė išeitis – visiems laikams jį palikti.
Bankų godumas šiandien tapo šios liberalios ir į rinką, o ne žmogų orientuotos Vyriausybės simboliu. Abejoju, ar šios kadencijos daugumai užteks valios ir noro apginti Lietuvos žmones nuo bankų savivalės, tačiau tikiu, kad nauja, rudenį patvirtinta Vyriausybė šią problemą išspręs. Jei reikės, ryžtingai ir griežtai.