Kelių eilučių tekste tarp motyvų, iš jų padarytų išvadų bei siūlomo problemos sprendimo – plika akimi matoma logikos praraja.
Pirmalaikių Seimo rinkimų šalininkai bando įrodyti, kad dėl savivaldybių tarybose „iš kartos į kartą“ galiojusios ydingos viešųjų finansų naudojimo praktikos susvyravo pasitikėjimas visa poline sistema. Netgi kvestionuojamas dabartinio Seimo, Vyriausybės ir visos politinės sistemos legitimumas – tai yra asmens, organizacijos galių (pagrįstai veikti) pripažintinumas, pasitikėjimas. Argi pasitikėjimas Seimu krito taip žemai dėl „čekiukų skandalo“, kad visuomenė pasiruošusi priešintis Seimo sprendimams ar net bandyti jį nuversti? Bet jokių protesto veiksmų iš visuomenės nematyti, nepaisant to, išsigelbėjimui nuo neskaidrumo siūlomas „piliečių pasitikėjimo mandato atnaujinimas“ rugsėjo 10-tą dieną.
Gabrielius Landsbergis sako, kad visuomenininko iškeltas aukšto moralumo standartas politikams yra nepasiekiamas, todėl reikia politinės sistemos perkrovimo. Kelia abejonių toks siūlymas. Jei klastojai ataskaitas, jei rinkai čekius iš šiukšliadėžių – ką pakeis perkrovimas? Atsiprašymas, pinigų grąžinimas į biudžetą palengvina atsakomybę, bet jokie nauji rinkimai neužbrauks to, kas padaryta. Jei teisinės atsakomybės kai kurie politikai išvengs dėl senaties, moralinis jų poelgio vertinimas išliks visam laikui.
Konservatoriai apie skaidrumą ir moralumą daug kalbėjo per Seimo rinkimus 2020 metais, daug kalba ir dabar. Kalba, bet sau netaiko. Deklaruojami skaidrumo standartai nesutrukdė Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams sudaryti valdančiąją koaliciją su teisiama partija. Toks neskaidrus skaidrumo standartas. Politikoje imtis moralumo klausimo rizikinga. Ypač tam, kuris tą moralumo klausimą iškėlė ir moralumo pareikalavo iš kitų.
2000-aisiais metais atėjus į politiką, mano pirmas darbas buvo parengti politikų etikos kodeksą. Pasinaudojome ir Anglijoje veikiančiu vadinamuoju „Ministrų kodeksu“ (angl. Ministerial Code), kuris aprėpia daugybę sričių, įskaitant politinės veiklos skaidrumą, interesų konfliktų valdymą, ryšius su lobistais, korupcijos prevenciją, privačių ir asmeninių interesų atskleidimą, konfidencialumo išlaikymą ir elgesio etikos standartus.
Pirmame šio svarbaus dokumento projekte už politinės veiklos etikos principų sulaužymą buvo numatytos baudos.
To laiko Seimo posėdžių stenogramose užfiksuota, kokiais kalnais ir kalneliais važinėjo politikai, siekdami nusipurtyti skaidrumo reikalavimo. Baidėsi kaip velnias kryžiaus. Šį projektą pateikinėjau du kartus, o iš viso šis skaidrinimo klausimas Seime kelią skynėsi net aštuonerius metus. Galiausiai etikos kodeksas liko smarkiai apgenėtas, be baudų ir sankcijų, tik su pasvarstymu ir pabarimu. Tuomet pavyko tik vienas dalykas – reglamentuoti valstybės tarnautojų etikos standartus.
Moralė politikoje – kaip Cezario moralė, literatūroje prilyginta žuvies plaukimui prieš srovę tamsiuose vandenyse. „Čekiukų skandalas“ parodė, kiek daug politikų pasirinko „daryti kaip visi“ ir kiek nedaug jų ydinga sistema nesinaudojo.
Pirmalaikių Seimo rinkimų galimybė pati savaime nėra bloga. Bet skaitant konservatorių parengtą nutarimo projektą, ir vėl kyla abejonių dėl jų motyvų sąžiningumo. Ar čia nėra paslėptas noras gelbėti smunkančių reitingų partiją aukojant Valstybės interesus?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 57 straipsnis nurodo, kad „Eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį“, o „Eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu laiku.“ Konkreti Seimo rinkimų data Konstitucijoje buvo įrašyta 2004 metais. Taigi kyla klausimas, kokiu tikslu pirmalaikių Seimo rinkimų nutarimo projekte atsirado teisiškai nepagrįsta data – rugsėjo 10-oji?
Skaidrumo paieškos įveda į dar vieną teisinę koliziją. Kiek šių metų rudenį išrinktas Seimas dirbs: vienus metus ar daugiau nei ketverius – nuo 2023 metų rugsėjo iki 2027 metų spalio? Kada nutrūks būsimų, „skaidresnių“ Seimo narių įgaliojimai? Konstitucija Seimo nariams ilgesnės nei ketverių metų kadencijos nenumato (žr. Konstitucijos 55 straipsnį).
Atrodo, kad konservatoriai, gelbėdamiesi patys, vadovaujasi principu – po mūsų nors ir tvanas.