Žmonės teisinasi, esą jeigu gautų didesnį atlyginimą, tai ir mokėti daugiau būtų galima, bet ne. Tai aiškiai rodo šešėlinės ekonomikos dydis – apie 25 procentai. Kodėl vis dar 25 procentai gyventojų sutinka gauti algą vokeliuose, kodėl vengia mokėti mokesčius? (Spinter, 2017). Juk akivaizdu, kad gaunant nešešėlinę algą ir nevengiant mokesčių atsirastų daugiau lėšų bendrame katile. Bet ir vėl – ne. Net 52 proc. gyventojų pateisina bekvitines transakcijas, o 74 proc. verslininkų kaltina neteisingą mokesčių sistemą. Taip užsidaro kvailiui ratas. Valio, bėgam iš Lietuvos! Ir ką sako jau karbauskininkų vyriausybė, kai nebeturi ko uždrausti? Žada didinti atlyginimus niekaip nepadidinus pajamų į biudžetą. Sako, kad vat, tuoj tuoj ištrauks pinigus iš šešėlio. Tik tą patį žadėjo padaryti G. Kirkilas, A. Kubilius ir A. Butkevičius. Dabar R. Karbauskio „nepriklausomo“ premjero S. Skvernelio eilė. Čia tas, kuriam R. Karbauskis mokėjo kapeikas už dalyvavimą priešrinkiminėje kampanijoje. Juk įprasta gerajam verslininkui mokėti net ir garsiems keletą kapeikų, juk paims, nesivaržys. Ne tik garsiems, bet apskritai visiems samdomiems. Todėl dabar verkia dėl darbo jėgos trūkumo ir nesustabdomos emigracijos. Vien pernai netekome Jonavos dydžio miesto, tai yra 27 800 žmonių.
Bandai, žmogau, surasti logikos grūdą, bet, anot LSDP vadovo Gintauto Palucko, nėra prasmės kalbėti apie logiką, nes jie (karbauskininkai) kalba tai, ko nedaro arba daro tai, ko niekad nežadėjo. „Dešimt metų visi (ypač Raimondas Kuodis) kalba apie neteisingą mokesčių sistemą, o jie, turėdami stiprią daugumą, vis tiek to netaiso. Tiesa, žada kažką pateikti šioje pavasario sesijoje, tačiau pirmoji „reforma“ pelnytai buvo išvadinta kosmetine ir nieko neišsprendusia.“ Taip, kad rezultatas yra kiekvieno tempimas paklodės į savo pusę paverčiant socialdemokratinę solidarumo idėją socialstiniu/marksistiniu baubu.
Tad kyla įdomus klausimas: jeigu visa tauta reikalauja mažesnių ir jokių progresinių mokesčių, kas, kaip ir už kokias lėšas finansuos gerovės valstybę, „tokią, kaip Švedijoje“? Na, toje, kur „socialinio teisingumo daugiau ir algos didesnės“? G. Paluckas duria pirštu į šios liberalios ekonomikos problemos šerdį: „Žmonės net neįsivaizduoja, kad kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau pajamų mokesčių moki. Žmonės tikrai nelabai tuo iš pradžių tiki.“ G. Paluckas kritikuoja jau daugelį metų egzistuojantį „gyvulių ūkio“ modelį, kurį įteisino „prie Brazausko“: skirtingi apmokestinimai skirtingiems pajamų šaltiniams ir ūkinėms veikloms. Tai savo ruožtu lemia, kad daug uždirbantys (jų pajamų struktūra yra įvairi, ne tik darbo užmokestis), proporcingai sumoka mažiau pajamų mokesčių nei dirbantys tiesiog pagal darbo užmokestį.
Ne šiaip kalbėjau apie laukinio liberalizmo ekonomiką, kurioje neigiamas bet koks kolektyviškasis problemos sprendimas. Individualizmas prieš kolektyvą. Lietuvos socialdemokratai, siekiantys susigrąžinti socialdemokratiją, netapatina kolektyvistinių idėjų su komunistinėmis/bolševikinėmis. Socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka teigia, kad: „Z. Bauman yra taikliai pasakęs, kad visuomenines problemas galima išspręsti tik visuomeninėmis (ne individualiomis) priemonėmis, todėl individualaus sąžiningumo maža. Individualistinės prieigos dominavimas ir sudaro sąlygas visuomeninėm negerovėm. Taigi, veiksmingas kelias ne reikalauti sąskaitos iš pardavėjo, bet – darbo iš VMI, FM, Vyriausybės ir Seimo. O tų dalykų individualiai nepareikalausi, nekreips dėmesio, reikia kolektyvinių veiksmų. Manau, tai nesuprantama dėl individualistinio požiūrio į pilietiškumą – jeigu aš elgsiuosi sąžiningai ir kiekvienas elgsis sąžiningai – visuomenėje nebus sukčiavimų. Bus – pilietiškumo iliuzija. Pilietiškumas yra ne asmeninis, bet kolektyvinis dalykas.“ Tol, kol vyraus tūlo lietuvio smegeninėje painiava tarp individo atsakomybės ir visuomeninės atsakomybės, tol egoistiniai sumetimai karaliaus, tol profsąjungos Lietuvos išliks silpnos, o žmogus jausis silpnu ir vienišu.
Deja, bet šviesios ateities nenusimato net su „kairuoliškuoju akcentu“ pasikvėpinusiais karbauskininkais ir brazauskiniais nomenklatūrininkais. Kalbos apie technokratų – profesionalų klojamą kelią gerovės valstybės link išliks kalbomis ir visuomenės akių muilinimu. Jeigu Lietuvos socialdemokratai nesugebės žmonių įtikinti ekonominio ir socialinio solidarumo kiekvienam ir visuomenei privalumais, taip ir toliau Lietuva vilksis ES valstybių uodegoje. Taip, kad laikas suvokti: solidarumas kainuoja, ir kainuoja brangiai. Bet tada nereikės masiškai bėgti iš Lietuvos į Skandinaviją. Toks mentaliteto pasikeitimas jau būtų šis tas. Ar neturėtų socialdemokratai pagaliau parodyti kelią?