Prieš beprecedentį balsavimą seniūnų sueigoje vienas politikos veteranas bankų „solidarumo įnašą“ pavadino jų „nuskalpavimu“. Toks epitetas geriau atitinka įstatymo turinį negu romantiška sąvoka „solidarumas“.
Ką man šie žodžiai priminė? Priminė nepriklausomybės pradžioje daugelio verslų mokėtą „solidarumo“ mokestį, tik jį rinko ne besikurianti Lietuvos valstybė, jį rinko tuo metu siautėję reketininkai. Pasirodo, perimti turtą iš „buožių“ vis dar vilioja netgi praėjus daugiau kaip šimtmečiui po Spalio revoliucijos.
Šiuo įstatymu Lietuvos valdžia perima turtą iš galingosios Valenbergų šeimos, kuri valdo didžiausią „SEB grupės“ akcininką. Įstatymu valdžia perima dalį turto iš 358 tūkst. akcininkų, kuriems kartu priklauso „Swedbank“. Tarp jų, ko gero, yra ir lietuvių.
Ar suprantame, kad atskiru įstatymu nusitaikę į laikiną ir, kaip projekto autoriai Finansų ministerijoje teigia, „netikėtą“ pelną, mes netikėtai padarome žalą visai verslo, investicijų ir finansų ekosistemai? Bet kuriam investicinių galimybių ieškančiam Vakarų kapitalistui siunčiame žinią, kad, jeigu jie Lietuvoje susikrautų turto, valdžia iš jų bet kada – netgi skubos tvarka, turtą paprasčiausiai perimtų. Visų šalių proletarai, vienykimės!
Ką pasiūlys švedų verslininkų dinastijos, kai Lietuvoje veikiantiems bankams vėl pasidarys riesta? Ar jų paskirti valdybų vadovai išties pagalbos ranką Baltijos šalims, jeigu rinkas sužlugdys (pabelskim tris kartus į medį) eilinės ekonominės krizės cunamis? Juk per 2009 m. finansų krizę švedų bankai nepaliko Lietuvos finansų sektoriaus likimo valioje ir prisiėmė blogų paskolų nuostolius savo kapitalu. Žinoma, blogų paskolų kaltininkai yra patys bankininkai – kaip Amerikoje, taip ir Švedijoje, tačiau, kitaip nei JAV, dideles finansinių išteklių problemas Lietuvoje iš esmės sugėrė ne Vyriausybė, o pats kapitalas. Pavyzdžiui, „Swedbank“ nelemtaisiais krizės metais mūsų šalyje patyrė įspūdingą tų laikų masteliu nuostolį – daugiau kaip 1 mlrd. litų. Kiek atsimenu, niekas dėl to nesidžiaugė. Bankas išgyveno, išsilaižė žaizdas, įsitvirtino. Ir net pagaliau neblogai uždirbo! Tuo metu Lietuvoje sunyko tik neskaidriai veikę bankai su rusišku kvapeliu, rinka apsivalė.
Skalpavimo-solidarumo įstatymas laikinas, tačiau bankų istorija mūsų šalyje nelaikina, daugiametė. Kapitalas atsimena, kaip nukentėjo prieš daugiau kaip dešimtmetį, kapitalas planuoja ir, kaip seksis po dešimtmečio. Šiandien uždirbo, rytoj gali tekti pereiti prie dietos.
Be to, įstatymo „laikinumas“ turėtų sukelti nemalonų déjà vu, kad jau esame panašų laikinumą patyrę. Juk per tą pačią finansų krizę pridėtinės vertės mokesčio tarifas nuo 18 proc. buvo „laikinai“ padidintas iki 21 procento. Žvilgtelėkime į savo čekius parduotuvėse: argi ne nuostabu, kad tarifo laikinumas trunka jau 14 metų?!
Liūdniausia, kad netikėto pelno nusavinimas iš bankų papildomu 60 proc. tarifu nesprendžia didžiausios problemos – prasto bankų klientų aptarnavimo. Lietuvos bankas, Finansų ministerija turėtų dėti daugiau pastangų, kad atėję į bankus paprašyti paslaugų žmonės nesijaustų lyg prasikaltę. Ar bankų pelno sumažinimas privers greičiau prisibelsti pas konsultantą? Abejoju. Ar nuskalpavimas privers juos laikytis sąžiningesnės įkainių politikos? Turėkime vilties, vis dėlto valstybė galėtų labiau pasistengti dėl vartotojų, kaip pasistengė memorandumu didinant bankomatų skaičių Lietuvos vietovėse. Ir galiausiai, ar pritrauksime kokį vokiečių ar prancūzų, ar lenkų banką konkurencijai Lietuvoje paaštrinti, kaip atsitiko prekybos sektoriuje atėjus „Lidl“? Jau ne, jau nebe.
Jeigu Seimas skubos tvarka, net nepaisydamas konstitucinės nuostatos taikyti mokesčius po pusmečio nuo priėmimo, galiausiai priims įstatymą, galėsime džiaugtis tik tuo, kad kelius kariniams reikalams išklojome stambiomis eurų kupiūromis. Tik, deja, ne iš savo kišenės.