„Euras yra mūsų Europos vienybės pagrindas. Skaitmeninis euras, egzistuojantis kartu su grynaisiais pinigais, užtikrintų mūsų valiutos ateitį. Jis būtų saugus, paprastas naudoti ir nemokamas. Nors sprendimas, ar išleisti skaitmeninį eurą, bus priimtas vėliau, dabar pradedame pasirengimo etapą“, – džiugiai paskelbė ECB vadovė. Tiesa, net ir šioje trumpoje žinutėje jau yra užkoduoti keli klaidinantys teiginiai, tačiau dar blogiau yra tai, kad, jeigu iki skaitmeninio euro įvedimo liko vos vienas žingsnis, ar tai nereiškia, kad kitas ECB žingsnis bus atsiskaitymų grynaisiais pinigais draudimas?
Jau pačioje Ch. Lagarde agitacinėje kalboje yra meluojama, teigiant, kad žmonės turės pasirinkimą: „grynieji pinigai arba skaitmeniniai grynieji pinigai“. Savaime aišku, kad tokio dalyko kaip „skaitmeniniai grynieji“ nėra ir negali būti. Yra arba grynieji, arba banko sąskaita ir banko pavedimai.
Skaitmeninis euras – kelias link centralizacijos
Realiai skaitmeninis euras bus tokia pati banko sąskaita ir banko kortelė, tik ne komerciniame banke, o paties ECB sukurtame virtualiame banke. Manoma, kad bent iš pradžių vienas asmuo galės turėti iki 3000 skaitmeninių eurų.
Vadinasi, mūsų pinigų kontrolė po truputį pereis į valdžios rankas. Dabar nuolat girdime žinias, kad privatūs komerciniai bankai visaip apsunkina grynųjų pinigų naudojimą paprastiems žmonėms. Pavyzdžiui, norint išsiimti savo pinigus, reikia pagrįsti bankui, kokiam tikslui juos imi. Kas yra visiškas absurdas, nes tai tavo pinigai.
Privatų banką gali pakeisti. Bet valdžios paprastai nepakeisi. Ypač nerenkamos valdžios ir niekaip per demokratinį rinkimų procesą nepaveikiamos valdžios institucijos kaip ECB, kurios vadovę 2019 m. paskyrė Europos Parlamentas.
Svarbu pabrėžti, kad visos šiuolaikinės kriptovaliutos, tokios kaip bitkoinas, yra kuriamos decentralizavimo ir ypač saugaus šifravimo principu, pagal kurį neįmanoma atsekti pavedimų, o skaitmeninėje piniginėje saugomi pinigai yra apsaugoti aukščiausiu lygiu. Tačiau skaitmeninis euras eina visiškai kitu keliu – visa informacija apie mūsų pinigus bus saugoma vienoje vietoje, o tai mūsų informacinių atakų ir įsilaužėlių amžiuje yra ypač bloga mintis.
Dar blogesnė mintis yra ėjimas link visiško grynųjų atsisakymo: elektros atjungimas, interneto ryšio trikdžiai, kibernetinės atakos, galų gale tiesiog telefono palikimas namie, pametimas arba pamirštas PIN kodas – visa tai paliks mus be galimybės atsiskaityti.
Minusų daugiau negu pliusų...
Pasiūlymą įvertinę ekspertai jau dabar įspėja, kad skaitmeninio euro įvedimo išlaidos atguls ant pačios Eurosistemos, Europos piliečių, mažmenininkų, bankų ir susijusių mokėjimo paslaugų teikėjų pečių. Kitaip kalbant – ant visų mūsų, nes galiausiai už viską teks susimokėti vartotojams per padidėjusias prekių ir paslaugų kainas. Dar daugiau – tai turės net ir aplinkosauginių pasekmių, nes sistemos funkcionavimas reikalaus didelių elektros energijos išteklių.
Beje, panaši sistema jau dabar egzistuoja Kinijoje – socialinio reitingo sistema, nustatanti kiekvieno žmogaus vertę pagal jo elgesį. Tokią sistemą galima būtų pavadinti globalia duomenų baze, kurioje bus informacija apie kiekvieną žmogų, jo įsitikinimus, pažiūras, nusižengimus, pomėgius ir silpnybes. Nors skamba bauginamai, tačiau tai yra tikras kelias link visiškos žmonių kontrolės.
Viena pirmųjų šalių pasaulyje, paskelbusių apie skaitmeninės valiutos įvedimą, buvo Nigerija. „eNaira“ buvo paleista į apyvartą 2021 m. spalį. Kaip ir skaitmeninio euro atveju, jos tikslai buvo labai gražūs: finansinės įtraukties skatinimas, tarpvalstybinių operacijų didinimas, išorinių pavedimų palengvinimas ir esamų mokėjimo sistemų papildymas. Tačiau ši graži idėja ant popieriaus realiame pasaulyje virto fiasko – 2022 m. mažiau kaip 0,5 proc. Nigerijos gyventojų naudojo šią sistemą.
Tad kodėl Europa remiasi blogaisiais pavyzdžiais, vedančiais link totalios europiečių kontrolės ir savarankiškumo praradimo? Lieka tik spėlioti, kokiems tikslams ji buvo sukurta Briuselio koridoriuose.
Europa siekia apsaugoti grynuosius
Kai kurie Europos Parlamento nariai jau dabar muša pavojaus varpais dėl skaitmeninio euro pavojų. Baimindamiesi, kad Europos Sąjunga palaipsniui skaitmeninį eurą padarys privalomą, Slovakijos parlamentarai jau įteisino Konstitucijos pakeitimus, numatančius, kad kiekvienas turi teisę už prekes ir paslaugas atsiskaityti grynaisiais pinigais. Liberalų partijos narys Marianas Viskupičius sakė: „Iš pradžių tai gali būti parduota kaip alternatyva, tačiau palaipsniui gali tapti vieninteliu variantu“, kuris veda „į asmens viso gyvenimo kontrolę“, kurią vykdys ECB, ir kad tai yra „socialinės inžinerijos svajonė“.
Sureagavo ir kitų valstybių politikai. Austrijos kancleris Karlas Nehammeris pareiškė, kad austrai turi konstitucinę teisę į grynuosius ir kad tai būtina įtvirtinti šalies konstitucijoje.
Šveicarų libertarų judėjimas taip pat pasiūlė, kad grynieji taptų konstitucine šveicarų teise. Ir nors Šveicarijos Federacijos Taryba atmetė šį pasiūlymą dėl techninių netikslumų, tačiau pateikė kitą pasiūlymą, kuris iš esmės atitinka iniciatyvos esmę.
Kas gi tuo metu vyksta Lietuvoje? Nors jau metus šalyje galioja atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymas, pagal kurį atsiskaitymai grynaisiais pinigais gali būti atliekami tik tuo atveju, jeigu jie neviršys 5 tūkst. eurų, apklausos rodo, kad lietuviai labai vertina grynuosius pinigus. 2022 metais Lietuvoje 62 proc. atsiskaitymų prekybos vietose buvo grynaisiais pinigais. 2022 metais beveik pusė (46 proc.) Lietuvos respondentų nurodė kaupiantys papildomas santaupas grynaisiais pinigais, kai tuo tarpu 2019 metais taip teigiančių buvo kiek daugiau nei trečdalis (37 proc.).
Ir ką daro mūsų valdžia grynųjų pinigų atsisakymo akivaizdoje? Ogi nieko! Mūsų šalyje apie skaitmeninio euro iššūkius net nėra kalbama. Valdžia plaukia pasroviui, kaip visada – nuolankiai laukdama nurodymų iš Briuselio.